Pirmoje šio straipsnio dalyje susipažinome su šiuo linksmu ir nuotaikingu Preliudu, o šiandien norėčiau papasakoti apie fugą.

Ši Bacho fuga priklauso instrumentinių fugų tipui. Tai reiškia, kad čia nerasime jokio Baroko epochos šokio ritmų ar Renesanso vokalinės polifonijos atgarsių. Pagrindinis motorinis judėjimas čia vyksta šešioliktinėmis ir aštuntinėmis natomis.

Ši fuga, kaip ir daugelis kitų fugų turi šias pagrindines dalis: ekspoziciją kontrekspoziciją, temos pasirodymus kitose tonacijose, preiktą, stretto ir tonikos vargonų punktą. Fugos esmė yra polifoninėmis imitacinėmis priemonėmis atskleisti temoje slypinčias galimybes.

Fugos ekspozicija prasideda nuo temos, kuri pravedama alto balse. Temoje dominuoja pasikartojančios aštuntinės natos su figura corta (aštuntinė ir dvi šešioliktinės) elementais. Įstojus temos atsakymui dominantės tonacijoje tenoro balse, fugos kontrapunktas alte suformuoja įvairias temai kontrastingas ritmines figūras ir užlaikymus. Toliau fugos ekspozicija vystoma taip: tema bose (tonika G-dur), atsakymas soprane (dominantė D-dur). Tarp temos ir atsakymo pasirodymų tradiciškai sutinkame temos ar kontrapunkto intonacijomis ir ritmais pagrįstas sekvencijas (intermedijas), kurios sujungia temas ir atsakymus.

Kontrekspoziciją paprastai sudaro atsakymo ir temos pasirodymai įvairiuose balsuose (tarsi atvirkštinė ekspozicija). Šioje fugoje tai - temos pasirodymas alto balse, kitiems balsams sudarant kontrapunktus.

Sekvenciniams epizodams (intermedijoms) privedant prie kadencijų kitose tonacijose, toje vietoje prasideda kita svarbi dalis - temų pasirodymas kitose giminingose tonacijose. Šiuo atveju, tema pravedama tenoro balse paralelinėje tonacijoje e-moll, po to bose - dominantėje D-dur, vėliau soprane - II laipsnio tonacijoje a-moll, o galiausiai bose - pagrindinėje tonacijoje (G-dur). Atkreipkite dėmesį, kad nors šioje dalyje yra tik keturi tikri temų pasirodymai, kiti balsai tuo metu imitaciškai kartoja, mėgdžioja tematinės medžiagos atkarpas. Tokiu būdu susidaro daugybė dialogų tarp balsų.

Artėjant prie svarbiausios dalies Stretto, prie jos priveda taip vadinamasis Preiktas arba Dominantės vargonų punktas, kur panašiai kaip ir Preliudo pabaigoje akcentuojama Dominantės funkcija ir jaučiasi kylanti įtampa.

Kaip ir visos geros fugos, taip ir ši turi Stretto (kanoninę) dalį, kur kompozitorius atskleidžia kanonines pačios temos (arba kontrapunkto) galimybes. Štai pavyzdžiui, pirmasis toks stretto yra G-dur tarp boso ir alto, kur imituojantis antrasis balsas (altas) įstoja po pusės takto sekundos intervalu aukščiau. Truputį vėliau panašus kanonas susidaro tarp soprano ir alto, tik sopranas įstoja kvinta aukščiau. Reikia pažymėti, kad Bachas iš anksto numatė, kad ši tema tiks plėtoti kanoniškai, todėl šios fugos nekūrė nuo pradžių iki galo. Kaip ir visi kompozitoriai, jis pirmiausia turėjo išbandyti ar tema gali būti paleista kanonu ir tik paskui kūrė patį kūrinį. Dar daugiau - greičiausiai jis temą jau kūrė galvodamas apie kanonus, kuriuos panaudos ateityje.

Tam, kad nuslūgtų susikaupusi įtampa, dažnai fuga užbaigiama tonikos vargonų punktu. Šiuo atveju tonikos nata yra tęsiama soprane, o bose (pedaluose) Bachas praveda dar vieną temą, tik šį kartą C-dur arba Subdominantės (IV laipsnio) tonacijoje.

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.