Vieni Johanno Sebastiano Bacho preliudai ir fugos vargonams yra iškilmingi, kiti - santūrūs, o treti - dramatiški. Tačiau nemažai jo kūrinių yra ypač nuotaikingi, džiugūs, netgi linksmi. Vienas iš ryškiausių tokių Bacho kūrinių yra Preliudas ir fuga G-dur, BWV 541. Preliudas - greito ir vikraus tempo ir parašytas 3/4 metre.

Daugelis Bacho preliudų seka klasikiniu muzikinių minčių dėstymo modeliu, pasiskolinto iš Antikos oratorystės meno. Tokie kūriniai paprastai turi 6 jiems būdingas dalis: Exordio, Narratio, Prepositio, Confutatio, Confirmatio ir Peroratio. Tokią muzikinių įdėjų plėtojimo tvarką galima atsekti ir šiame preliude.

Gana dažnai Bachas, sekdamas šiaurės Vokietijos kompozitorių, tokių, kaip Buxtehudė, Biomas ir kitų pavyzdžių, savo preliudus pradėdavo tokiu vieno ar dviejų balsų pasažu manualuose arba pedaluose (Passagio), kurio tikslas buvo pristatyti pagrindinę kūrinio tonaciją. Tai - Exordio arba Įžanga. Šiuo atveju ją sudaro manualų solo pasažas, paremtas arpedžio ir gamomis, akcentuojančiomis tonikos akordą.

Toliau seka Narratio arba Pasakojimas. Jam šiame kūrinyje atstovauja 5 balsų faktūroje parašytas epizodas G-dur tonacijoje, kurioje pradedamas plėtoti Įžangoje girdėtas krintančios melodinės linijos gamos motyvas. Šiame epizode taip pat matome ir sekvencijas (muzikinės idėjos kartojimą aukštyn ar žemyn). Jos užbaigiamos kadencija D-dur (Dominantės tonacijoje) - tam tikru muzikinės minties sustojimu, melodiniu ir harmoniniu vingiu, akcentuojančiu minties pabaigą.

Po Narratio seka Prepositio arba Pasiūlymas. Paprastai tai būna pagrindinės visą kūrinį generuojančios muzikinės idėjos pristatymas. Šiuo atveju, tai yra epizodas su sekvencijomis D-dur tonacijoje. Ši V laipsnio tonacija nuo pagrindinės G-dur tonacijos yra nutolusi per kvintos intervalą ir vadinasi Dominantė. Ji labai gimininga G-dur, nes skiriasi tik vienu prieraktiniu ženklu. Baroko epochoje paprastai mažoriniuose kūriniuose pirmoji pasirodžiusi nauja tonacija būdavo Dominantė.

Sekantį epizodą galima pavadinti Confutatio (Prieštaravimas). Muzikoje tai atsispindi nukrypimais ir moduliacijomis į kitas giminingas tonacijas, dažnai pakeičiant dermę (iš mažoro į minorą ir atvirkščiai). Tai - tarsi prieštaravimas, tarsi kontrargumentai pagrindinei kūrinio muzikinei idėjai. Šiuo atveju aplankomos h-moll (III laipsnio, nutolusi per terciją nuo G-dur) ir a-moll (II laipsnio, nutolusi per sekundą nuo G-dur) tonacijos.
 
Po keletos neilgų prieštaravimų pasirodo Confirmatio (Pritarimas). Čia parodomi argumentai, palaikantys pagrindinę kūrinio mintį. Muzikine prasme jie pasireiškia grįžimu į pagrindinę G-dur tonaciją. Tai singnalizuoja pedaluose 8 taktus akcentuojama Re nata arba taip vadinamasis Dominantės vargonų punktas. Jis kelia tam tikrą įtampą, nes nuolat skamba Dominantės funkcija ir jaučiamas artėjantis Tonikos pasirodymas.

Tai - Peroratio (Atsisveikinimas), jame jau galime girdėti pagrindinės tonacijos Tonikos akordus. Labai dažnai (tačiau ne šiame kūrinyje) šioje vietoje būna ir Tonikos vargonų punktas, akcentuojantis Tonikos akordus, nukrypimus į Subdominantės (IV laipsnio) ir įtampos atslūgimą.

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.