Kai 1829 metais Berlyne vokiečių kompozitorius, dirigentas, pianistas ir vargonininkas Felixas Mendelssohnas (1809-1847) padedamas kelių draugų surengė
ir dirigavo Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Matą“,prasidėjo didžiojo kompozitoriaus kūrybos atgimimas Vokietijoje. Iki to laiko Bacho muzika buvo pažįstama, vertinama ir atliekama tik gana siaurame rate –Leipcigo Šv. Tomo
bažnyčioje, kur kompozitorius dirbo kantoriumi iki savo mirties 1750 metais.
 
Po Mendelssohno pastatymo jis ir kiti vokiečiųkompozitoriai, ypatingai
R.Schumannas, J.Brahmsas ir M.Regeris savo kūryboje greitai pradėjo imituoti Bacho stilių ir rašymo būdą. Žinoma, visi jie tai darėjau pasitelkdami savo laikmečio – Romantizmo epochos harmoninę kalbą. Kadangi Bacho stiliaus esmė yra polifoninė muzikinės minties vystymo technika, o jos aukščiausia išraiška yra fugos žanras, nenuostabu, kad šie kompozitoriai taip pat stengėsi rašyti fugas vargonams.

Bacho Didžioji Fantazija ir fuga g-moll, BWV 542 yra idealus tokių kūrinių pavyzdys, iš kurių mokėsi vokiečių kompozitoriai romantikai. Fantazija yra labai dramatiška, kupina chromatinės muzikinės kalbos, disonansinių akordų ir staigių moduliacijų. Joje pakaitomis gretinami tai rečitatyviniai improvizaciniai, tai akordiniai epizodai. Tačiau kad ir kokia ji dramatiška ir svarbi bebūtų, Fantazija yra tik įžanga į fugą, kur sutelkta visa kompozitoriaus polifoninio stiliaus išmonė.

Vingri šios fugos tema yra paremta olandų liaudies dainos tema. Kompozitorius fugoje naudoja techniką, kurioje pagrindinė melodija- tema, ir dvi jai priešpastatomos melodijos – kontrapunktai keičiasi vietomis viso kūrinio metu. Šios technikos Bachas išmoko jaunystėje kopijuodamas ir aranžuodamas žymiojo Hamburgo kompozitoriaus, vargonininko ir improvizatoriaus Jano Adamo Reinckeno kamerines
sonatas iš ciklo „Hortus Musicus“.

Kūręs 100 metų po Bacho mirties Felixas Mendelssohnas jo stilių ypatingai imitavo savo preliuduose, fugose ir sonatose. Nors jo muzikinė kalba jau yra nuosaikiai romantiška, tačiau formos ir polifoninės technikos naudojimas išlieka klasikinis. Mendelssohnas taip vertino Bacho polifoniją, kad net savo ciklinėse sonatose dažnai įterpdavo fugines dalis. Taip yra ir Sonatoje nr. 2 C-Dur.
 
Vėlyvajam romantikui Maxui Regeriui (1873-1916) Bacho fugos taip pat paliko svarbią žymę. Po laisvos ir rapsodiškos fantazijos choralo „Wachet auf, ruft uns die Stimme“ žaisminga ir vikri fugos tema pirmiausia imituojama skirtinguose balsuose. Fugos pabaigoje sugrįžta triumfuojančiais pedalų garsais pati choralo melodija, o visas kūrinys baigiasi tipiškais Regeriui Tutti akordais, kuriuos pagroti vargonininkui reikia visų 5 kairės ir dešinės rankos pirštų bei abiejų kojų.

Regerio galima nemėgti arba atvirkščiai, mylėti užekstravertiškus tirštus garsinius išpuolius, bet jo muzika tikrai nepalieka nei vieno abejingo tam garsų okeanui, kuris užgriūva klausytoją.
 
Artimiausią progą vargonų muzikos mylėtojai susipažinti su šiais iškiliais vokiečių kompozitorių kūriniais turės šį šeštadienį, kovo 24 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje vargonininko Aleksandro Isakovo koncerte. Koncerto programoje taip pat skambės ir aklojo prancūzo Louis Vierne (1870-1937) griausmingieji Allegro maestoso iš vargonų simfonijos nr. 3 fis-moll, Tokata b-moll, op.53 nr. 6 ir publikos numylėtinis „Vestminsterio kariljonas“ bei rusų kompozitoriaus Oleg
Jančenko (1939-2002) „Dom zu Speyer“.
 
Vargonininkas, pianistas, kompozitorius Aleksandras Isakovas gimė Baltarusijoje 1972 m. Muzikos pradėjo mokytis nuo 4 metų, pirmoji jo mokytoja buvo mama. 1989 m. baigė Baltarusijos menų licėjų, fortepijono specialybę. Toliau tęsė studijas Rygoje, vargonų specialybę (prof. J.Lisicinos) klasėje. Stažavo pas vargonininkus O.Jančenko (Rusija), J.Gembalski (Lenkija). Pirmą solinį vargoninį koncertąpagrojo būdamas 15 m. Polocko Sofijos Sobore (Baltarusija). Nuo studijų laikųdaug koncertuoja, yra pagrojęs virš 400 vargonų muzikos koncertų įvairiose Europos šalyse. Dalyvavo tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Taip pat nuolat koncertuoja kaip pianistas su simfoniniais orkestrais. 1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo„Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo
pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus:
http://jonuvargonai.weebly.com/video-ekskursija-po-vargonus.html

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

Šį šeštadienį, kovo 3 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje vargonų muzikos mylėtojai yra kviečiami į jubiliejinį koncertą, skirtą vargonų klasės atkūrimo Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje 50-mečiui.

Koncerte vargonuos LMTA Vargonų ir klavesino katedros studentai Andrius Bartulis, Aušra Pačegonytė, Fausta Raščiūtė, Evelina Staniulytė, Rūta Striškaitė ir Indrė Veličkaitė bei LMTA vargonininkų ansamblis (vad. Kastytis Barysas). Šio vakaro programoje skambės M.Hohnele Messa Salve Regina, op.48, F.Mendelssohno Sonatos d-moll I d., J.Naujalio Malda, G.Böhmo Preliudas ir fuga C-dur, L.Slukos Via del silenzio, O.Machos Vestuvinė tokata ir G.Merkelio Fantazija d-moll.

Tuometinėje Vilniaus konservatorijoje 1962 m. vasario 11 d. buvo atkurta vargonų klasė po studijų ir aspirantūros Maskvoje sugrįžusio prof. Leopoldo Digrio iniciatyva. Nuo to laiko L.Digrys išugdė visą būrį vargonininkų, tokių, kaip Bernardas Vasiliauskas, Giedrė Lukšaitė, Vida Prekerytė, Nijolė Trinkūnaitė, Gediminas Kviklys, Virginija ir Živilė Survilaitės, Jūratė Landsbergytė, Jūratė Bundzaitė, Dainius Sverdiolas ir daugelis kitų. Lietuvos vargonavimo mokykla garsėjo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje, o Lietuvos vargonininkai sudarė aktyviai koncertuojančių Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje vargonininkų branduolį.

Greta pedagoginės veiklos, L.Digrys pasižymėjo ir puikiais organizaciniais sugebėjimais. Jo iniciatyva buvo įsigyti Alexander Schuke firmos vargonai – pozityvas, vieni po kitų kilo nauji instrumentai; 1963 m. – Vilniaus filharmonijoje, 1964 m. – Konservatorijos 316 auditorijoje, 1969 m. – Paveikslų galerijoje (dabar Vilniaus Arkikatedra). Čekų firma Rieger-Kloss 1975 m. pastatė vargonus Klaipėdos fakultetuose, o 1976 m. – Mažojoje Baroko salėje (dabar Šv. Kryžiaus bažnyčia).

Pastoviai vyko koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, vasarą – Nidoje ir Juodkrantėje. L.Digrio iniciatyva nuo 1968 m. Vilniuje pradėti rengti vargonų muzikos festivaliai, kuriuose dalyvavo pasaulinio garso vargonininkai.

Intensyvus vargoninis gyvenimas inspiravo daugelį lietuvių kompozitorių sukurti naujus kūrinius vargonams. Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Teisučio Makačino, Giedriaus Kuprevičiaus, Vidmanto Bartulio ir kitų kompozitorių opusai suskambo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.

1972 m. prie Kultūros ministerijos įkuriamos Vargonų dirbtuvės, kurioms vadovavo muzikologas Rimantas Gučas. Surinkta istorinė medžiaga apie Lietuuvos vargonus, restauruota nemažai vertingų instrumentų, pastatatyti nauji vargonai Nidoje, Kauno Kunigų seminarijoje ir kitur.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. vargonų klasės pagrindu buvo suformuota Vargonų katedra. Katedrai vadovavo ir joje dėstė prof. L.Digrys, taip pat įvairias specialybines disciplinas dėstė V.Survilaitė, G.Kviklys, B.Vasiliauskas, Vytautas Gaidamavičius, Rimvydas Žigaitis, Balys Vaitkus, Renata Marcinkutė, Jarūnė Barkauskaitė.

1995 m. Vargonų katedros vedėju tapo G.Kviklys. Buvo pakeistas katedros pavadinimas, nuo šiol ji – Vargonų ir klavesino katedra. 1997 m. įvedamos kompozicijos (prof. B.Kutavičius) ir improvizacijos (prof. T.Makačinas) disciplinos. Nuo 2004 m. akademiniam jaunimui paskatinti katedros iniciatyva pradedamas rengti J.Naujalio jaunųjų vargonininkų konkursas.

2009 m. Vargonų ir klavesino katedros vedėja paskiriama doc. R.Marcinkutė Lesieur. Jai tenka vadovauti ir ieškoti naujų kelių sudėtingomis studijų programų keitimo, reformų ir krizės sąlygomis. Nežiūrint ekonominių visuomenės ir bažnyčios problemų, dešimtys katedros absolventų įsijungė į Lietuvos vargoninį gyvenimą ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus.

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

(Parengta pagal LMTA Vargonų ir klavesino katedros informaciją)

Šį šeštadienį, vasario 11 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje vargonų muzikos mylėtojai yra kviečiami į jubiliejinį koncertą, skirtą vargonų klasės atkūrimo Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje 50-mečiui.

Koncerte vargonuos LMTA Vargonų ir klavesino katedros absolventai Jūratė Bundzaitė, Juozas Grigas, Danielė Jurkšaitė, Jurgita Kazakevičiūtė, Renata Moraitė, Agnė Petruškevičiūtė, Vidas Pinkevičius ir Liauda Vaitkūnaitė. Taip pat dalyvaus fleitininkė Žibutė Valkaitytė ir Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčios ansamblis „ADOREMUS“, kuriam vadovauja Renata Moraitė.

Šio vakaro programoje skambės J.P.Sweelincko Ballo del Granduco, L.-C.Daquino „Noël“, L.Vierne „Vestminsterio kariljonas“, J.Naujalio Preliudas G-dur, J.Rheinbergerio Preliudas, Romanze ir Intermezzo, L.Vaitkūnaitės „Malda“ vargonams, F.M.Veracini Sonata fleitai ir vargonams F-dur ir M.Mažvydo, A.Remesos, A. de Klerko bei C.Gerlitz choriniai kūriniai.

Šiandieninė Lietuvos vargonavimo mokykla yra neatsijama nuo Prof. Leopoldo Digrio, kuris lygiai prieš pusę amžiaus, 1962 m. vasario 11 d. atkūrė vargonų klasę Vilniaus Konservatorijoje. Prieš tai 1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, dar tarpukaryje įkurta vargonų klasė buvo uždaryta, o vargonai ir vargonininkai trylikai metų atsidūrė už valstybės įstatymų ribų.

Būtent L.Digrys 1962 m. pradėjo naują etapą Lietuvos vargonų istorijoje. Grįžęs po fortepijono ir vargonų studijų ir aspirantūrų Maskvos konservatorijoje, kupinas entuziazmo ir energijos, šiandien Lietuvos vargonų patriarchu vadinamas L.Digrys pradėjo aktyvią veiklą, norėdamas atkurti vargonavimo studijas. 1962 m., konservatorijai įsigijus dviejų manualų su pedalais fisharmoniją, norinčių mokytis groti susirinko nemažas būrys studentų.

1966 m. absolventas Bernardas Vasiliauskas tapo I-ojo Tarprespublikinio vargonininkų konkurso (1968) laureatu, o po metų baigusios Giedrė Lukšaitė, Vida Prekerytė, Nijolė Trinkūnaitė ir vėlesnių laidų L.Digrio mokiniai Gediminas Kviklys, Virginija ir Živilė Survilaitės, Jūratė Landsbergytė, Jūratė Bundzaitė, Dainius Sverdiolas ir kiti sudarė aktyviai koncertuojančių Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje vargonininkų branduolį.

Greta pedagoginės veiklos, L.Digrys pasižymėjo ir unikaliais organizaciniais sugebėjimais. Buvo įsigyti Alexander Schuke firmos vargonai – pozityvas, vieni po kitų kilo nauji instrumentai; 1963 m. – Vilniaus filharmonijoje, 1964 m. – Konservatorijos 316 auditorijoje, 1969 m. – Paveikslų galerijoje (dabar Vilniaus Arkikatedra). Čekų firma Rieger-Kloss 1975 m. pastatė vargonus Klaipėdos fakultetuose, o 1976 m. – Mažojoje Baroko salėje (dabar Šv. Kryžiaus bažnyčia). Pastoviai vyko koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, vasarą – Nidoje ir Juodkrantėje.

L.Digrio iniciatyva nuo 1968 m. Vilniuje pradėti rengti vargonų muzikos festivaliai, kuriuose dalyvavo pasaulinio garso vargonininkai Maurice Duruflé, Jean Guillou (Prancūzija), Guy Bovet (Šveicarija), Flor Peeters (Belgija), Jiři Reinberger (Čekija), Wolfgang Schetelich (Vokietija) ir daug kitų. Už nuopelnus Lietuvos vargonų kultūrai, L.Digrys yra pagerbtas įvairiais valstybiniais apdovanojimais ir premijomis.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį, itin plačias jo galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus.

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

(Parengta pagal LMTA Vargonų ir klavesino katedros informaciją)

Spiginant žiemos šalčiui, šį šeštadienį, vasario 4 d. 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje vargonų muzikos mylėtojai turės retą progą pasišildyti klausydamiesi garsiausių Renesanso Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrų meilės šansonų aranžuočių. Net lauke ir esant ypatingui speigui, klausytojai neturėtų sušalti, mat VU Šv. Jonų bažnyčia yra šildoma.

Koncerte „Ispanijos ir Portugalijos Renesanso vargonų muzika“ aš atliksiu Lietuvoje itin retai skambančių ispano Antonio de Cabezono (1510-1566)  ir portugalo Manuel Rodrigues Coelho (apie 1555-1635) muziką.

Renesanso epochoje buvo itin populiaru aranžuoti vokalinius kūrinius įvairiems klavišiniams instrumentams. Didelę dalį tokių aranžuočių (intabuliacijų) sudaro žemiškosios meilės tematika parašyti kūriniai. Kartais ši meilė vaizduojama labiau dvasiniu lygmeniu, bet neretai tokiuose kūriniuose gvildenamos ir kūniškos meilės temos.

Štai garsaus Renesanso prancūzo kompozitoriaus Pierre Sandrino šansona „Doulce memoire“ kalba apie dviejų žmonių meilės saldų prisiminimą. Šios meilės viltis buvo sudaužyta blogio jėgų.

Viena didžiojo Renesanso pabaigos dainiaus Orlando di Lasso šansona „Susanne un jour“ pasakoja apie dorovingąją Siuzaną ir du senyvus vyriškius.

Siuzanos širdis prisipildė skausmo ir liūdesio, nes šie vyrai užsigeidė apgaule sugundyti ją. Būdama ištikima skaistumo idealui, Siuzana nusprendė verčiau mirti negu sutepti savo sielą. Ši fantastiško grožio šansona Renesanso ir ankstyvojo Baroko laikais buvo tokia populiari, jog yra išlikusios net keliolika intabuliacijų arba aranžuočių klavišiniam instrumentams, violai da gamba ir liutnei.

Be šių kūrinių, koncerto programoje taip pat skambės Antonio de Cabezono ir Manuel Rodrigues Coelho polifoniniai tiento, liturginiai kūriniai, variacijos populiarių to metų šokių ir dainų temomis. Koncerto metu taip pat pasakosiu apie pačią muziką ir apie to meto Ispanijos bei Portugalijos kultūrinį, istorinį, politinį ir religinį kontekstą.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Septyni vargonų muzikos šimtmečiai“ VI dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: http://jonuvargonai.weebly.com/video-ekskursija-po-vargonus.html

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

Koncertų ciklas „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“ vargonų muzikos mylėtojus kviečia susipažinti su garsiausiais Renesanso Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrais. Koncertas „Ispanijos ir Portugalijos Renesanso vargonų muzika“ įvyks šį šeštadienį, vasario 4 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje.

Tą vakarą atliksiu Lietuvoje itin retai skambančių ispano Antonio de Cabezono (1510-1566)  ir portugalo Manuel Rodrigues Coelho (apie 1555-1635) muziką.

Koncerto programoje skambės šių kompozitorių polifoniniai tiento, liturginiai kūriniai, žymiausių Renesanso vokalinių kūrinių intabuliacijos vargonams, variacijos populiarių to metų šokių ir dainų temomis. Koncerto metu taip pat pasakosiu apie pačią muziką ir apie to meto Ispanijos bei Portugalijos kultūrinį, istorinį, politinį ir religinį kontekstą.

XVI a. viduryje pasaulio vandenynuose karaliavo Nenugalimoji ispanų armada, o visoje Europoje garsėjo Amsterdamo vargonininkas Janas Pieterszoonas Sweelinckas, į kurio muziką būtent ir orientavosi pagrindiniai to meto Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrai, aklasis ispanų vargonininkas Antonio de Cabezonas ir portugalas Manuel Rodrigues Coelho.

Jų muzikai, kaip ir Sweelinckui buvo būdinga puošnus ornamentuotas motyvinis vystymas, polifoninė rašymo maniera, iš Italijos vokalinės muzikos paveldėtas kontrapunktinis rašymo menas. To meto ispanų ir portugalų kompozitorių kūryboje pastebima iš anglų virdžinalo (angliška klavesino atmaina) meistrų pasiskolinta virtuoziškų melodinių figūrų ir pasažų gausa.

„Ispanų Bachu“ vadinamo Antonio de Cabezono kolekciją „Obras de musica para tecla, arpa y vihuela“ 1578 m. Madride išspausdino jo sūnus Hernandesas jau po savo tėvo mirties. Sūnus į šį rinkinį įtraukė ir savo paties aranžuotų visoje Europoje populiarių šansonų intabuliacijų (aranžuočių) vargonams. Jame taip pat yra ir gausiai atspindėtas originalus ispaniškas žanras – polifoninis tiento, kuris gali būti vadinamas itališkojo ričerkaro pusbrolis ir fugos senelis.

Ypatingą meistrystę Cabezonas pasiekė variacijų žanre. Kaip ir Sweelinckas Nyderlanduose, taip ir Cabezonas mėgo populiarių to meto dainelių ir šokių temomis kurti įspūdingas virtuoziškas variacijas. Jose kompozitorius panaudojo Renesansui būdingą diminucijų techniką, kuri pasižymi smulkių melodinių ir ritminių figūrų įvairove bet kuriame kūrinio balse.

Manuel Rodrigues Coelho rinkinys „Flores de musica“ (1620) buvo pirmoji spausdinta muzikos kolekcija klavišiniams instrumentams Portugalijos istorijoje. Joje yra nepaprastai puošnūs, ilgi ir iš kelių viena tema paremtų epizodų sudaryti tiento. Kaip ir Cabezono rinkinyje, čia taip pat yra populiarių to meto šansonų intabuliacijų, liturginių himnų ir mišių dalių versetų.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Septyni vargonų muzikos šimtmečiai“ VI dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: http://jonuvargonai.weebly.com/video-ekskursija-po-vargonus.html

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

Maždaug prieš 500 metų, kai Magelanas savosios ekspedicijos metu apiplaukė visą žemės rutulį, o auksas buvo vežamas iš Naujojo pasaulio į Ispanijos iždą, vargonai šioje šalyje tviskėte tviskėjo auksu. Ispanija, dėl neregėtų turtų tapusi galingiausia pasaulio valstybe negailėjo pinigų nei bažnyčioms, nei kultūrai, nei šiam instrumentui. Neretai katedrose buvo statomi net dveji pasakiškai puošnūs vargonai, paprastai stovėdavę vienas priešais kitą.

XVI a. viduryje pasaulio vandenynuose karaliavo Nenugalimoji ispanų armada, o visoje Europoje garsėjo Amsterdamo vargonininkas Janas Pieterszoonas Sweelinckas, į kurio muziką būtent ir orientavosi pagrindiniai to meto Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrai, aklasis ispanų vargonininkas Antonio de Cabezonas (1510-1566) ir portugalas Manuel Rodrigues Coelho (apie 1555-1635).

Jų muzikai, kaip ir Sweelinckui buvo būdinga puošnus ornamentuotas motyvinis vystymas, polifoninė rašymo maniera, iš Italijos vokalinės muzikos paveldėtas kontrapunktinis rašymo menas. To meto ispanų ir portugalų kompozitorių kūryboje pastebima iš anglų virdžinalo (angliška klavesino atmaina) meistrų pasiskolinta virtuoziškų melodinių figūrų ir pasažų gausa.

„Ispanų Bachu“ vadinamo Antonio de Cabezono kolekciją „Obras de musica para tecla, arpa y vihuela“ 1578 m. Madride išspausdino jo sūnus Hernandesas jau po savo tėvo mirties. Sūnus į šį rinkinį įtraukė ir savo paties aranžuotų visoje Europoje populiarių šansonų intabuliacijų (aranžuočių) vargonams. Jame taip pat yra ir gausiai atspindėtas originalus ispaniškas žanras – polifoninis tiento, kuris gali būti vadinamas itališkojo ričerkaro pusbrolis ir fugos senelis.

Ypatingą meistrystę Cabezonas pasiekė variacijų žanre. Kaip ir Sweelinckas Nyderlanduose, taip ir Cabezonas mėgo populiarių to meto dainelių ir šokių temomis kurti įspūdingas virtuoziškas variacijas. Jose kompozitorius panaudojo Renesansui būdingą diminucijų techniką, kuri pasižymi smulkių melodinių ir ritminių figūrų įvairove bet kuriame kūrinio balse.

Manuel Rodrigues Coelho rinkinys „Flores de musica“ (1620) buvo pirmoji spausdinta muzikos kolekcija klavišiniams instrumentams Portugalijos istorijoje. Joje yra nepaprastai puošnūs, ilgi ir iš kelių viena tema paremtų epizodų sudaryti tiento. Kaip ir Cabezono rinkinyje, čia taip pat rasime populiarių to meto šansonų intabuliacijų, liturginių himnų ir mišių dalių versetų.

Vargonų muzikos mylėtojai artimiausią progą susipažinti su šiais Renesanso Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrais turės šį šeštadienį, vasario 4 d. 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje VU vargonininko dr. Vido Pinkevičiaus koncerte „Ispanijos ir Portugalijos Renesanso vargonų muzika“. Šis renginys yra ciklo „Septyni vargonų muzikos šimtmečiai“ VI dalis.

Lietuvoje itin retai skambančių ispanui Antonio de Cabezon ir portugalui Manuel Rodrigues Coelho skirto vakaro programoje skambės polifoniniai tiento, liturginiai kūriniai, žymiausių Renesanso vokalinių kūrinių intabuliacijos vargonams, variacijos populiarių to metų šokių ir dainų temomis, o taip pat pasakojimai apie pačią muziką ir apie to meto Ispanijos bei Portugalijos kultūrinį, istorinį, politinį ir religinį kontekstą.

Šis renginys priklauso VU Kultūros centro organizuojamiems koncertams „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: http://jonuvargonai.weebly.com/video-ekskursija-po-vargonus.html

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

Persikelkime mintimis trumpam į XVI a. Veneciją. Renesanso epochoje ten kūrė garsūs dailininkai Tiziano, Tintoretto, kompozitoriai Andrea ir Giovanni Gabrieli bei Claudio Monteverdi.

Venecijos kultūrinio gyvenimo širdis buvo Šv. Morkaus katedra, kur kūrė kompozitorius Andrea Gabrieli (1533-1585). Jis su savo sūnėnu Giovanni išgarsėjo todėl, kad išvystė polichorinį stilių. Šis stilius gimė dėl savitos katedros architektūrinės savybės – keli skirtingose vietose esantys balkonai leido kurti taip keliems chorams atlikti skirtą muziką. Tokiu būdu katedroje du, trys ar net keturi chorai vienu metu galėjo pasiekti įspūdingus stereofoninius ir aido efektus. Gabrieli ir kitų kompozitorių dėka Venecijos tradicija paplito ir kitose Europos šalyse, ypatingai šiaurės Vokietijoje.

Giovanni Gabrieli motetas In Ecclesiis (14 balsų) yra ko gero pats garsiausias jo kūrinys. Šis užburiantis video atskleis visą jo polichorinio stiliaus grožį.

In Ecclesiis video

Andrea Gabrieli Canzon ariosa yra puikus kompozitoriaus imitacinio polifoninio stiliaus pavyzdys. Klausydamiesi video, patirsite, kaip tema pasirodo įvairiuose balsuose, susidaro pokalbiai, dialogai tarp balsaų. Kartais partijos sukuria duetus, kurie vėliau įra atkartojami kitų balsų porų (tai tarsi pokalbiai tarp dviejų chorų polichoriniame stiliuje). Klausantis kūrinio turbūt ypač smagu bus žiūrėti į dumplių pompuotojo darbą.Ši kancona bus atliekama regalu (ant stalo padedamų mažų vargonėlių rūšimi, kurių vamzdžius sudaro tik liežuvėlinis regalo registras). Garsas bus panašus į senovinio pučiamųjų ansamblio skambesį.

Pažiūrėti Gabrieli video

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.