Persikelkime mintimis trumpam į XVI a. Veneciją. Renesanso epochoje ten kūrė garsūs dailininkai Tiziano, Tintoretto, kompozitoriai Andrea ir Giovanni Gabrieli bei Claudio Monteverdi.

Venecijos kultūrinio gyvenimo širdis buvo Šv. Morkaus katedra, kur kūrė kompozitorius Andrea Gabrieli (1533-1585). Jis su savo sūnėnu Giovanni išgarsėjo todėl, kad išvystė polichorinį stilių. Šis stilius gimė dėl savitos katedros architektūrinės savybės – keli skirtingose vietose esantys balkonai leido kurti taip keliems chorams atlikti skirtą muziką. Tokiu būdu katedroje du, trys ar net keturi chorai vienu metu galėjo pasiekti įspūdingus stereofoninius ir aido efektus. Gabrieli ir kitų kompozitorių dėka Venecijos tradicija paplito ir kitose Europos šalyse, ypatingai šiaurės Vokietijoje.

Giovanni Gabrieli motetas In Ecclesiis (14 balsų) yra ko gero pats garsiausias jo kūrinys. Šis užburiantis video atskleis visą jo polichorinio stiliaus grožį.

In Ecclesiis video

Andrea Gabrieli Canzon ariosa yra puikus kompozitoriaus imitacinio polifoninio stiliaus pavyzdys. Klausydamiesi video, patirsite, kaip tema pasirodo įvairiuose balsuose, susidaro pokalbiai, dialogai tarp balsaų. Kartais partijos sukuria duetus, kurie vėliau įra atkartojami kitų balsų porų (tai tarsi pokalbiai tarp dviejų chorų polichoriniame stiliuje). Klausantis kūrinio turbūt ypač smagu bus žiūrėti į dumplių pompuotojo darbą.Ši kancona bus atliekama regalu (ant stalo padedamų mažų vargonėlių rūšimi, kurių vamzdžius sudaro tik liežuvėlinis regalo registras). Garsas bus panašus į senovinio pučiamųjų ansamblio skambesį.

Pažiūrėti Gabrieli video

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.

Ar kada nors pagalvojote, kiek daugiausia natų vargonininkai gali sugroti vienu metu kojomis? Dažniausiai vargonų partijoje skamba viena melodinė linija (1 balsas). Tokiu būdu abi kojos groja pakaitomis.
Neretai pasitaiko, kad kompozitoriai rašo dvigubą pedalų partiją. Tuomet kojose skamba du balsai ir abi kojos turi savo atskirą liniją.

Tačiau šiandien kviečiu paklausyti, kaip skamba unikalus vokiečių kompozitoriaus Arnoldt Schlicko kūrinys "Ascendo ad Patrem meum" (XVI a. pradžia). Ši kompozicija iš visų kitų išsiskiria tuo, kad yra parašyta net dešimčiai (!!!) balsų: trys skamba dešinėje rankoje, trys - kairėje, o NET KETURI - kojų (pedalų) partijoje.

Vargonininkei video įraše tenka groti kiekviena koja groti ir priekiu, ir kulnu tuo pačiu metu. Tokiu atveju, kuo didesnis kulnas, tuo geriau grojasi, nes mažesnis pavojus, kad užsikabins nereikalingas pedalų klavišas.
Kompozicijos pradžioje skamba tik du balsai (dešinėje ir kairėje rankoje), o nuo 1:10 įstoja visi kiti balsai. Koks didingas tampa vargonų skambesys!

"Ascendo ad patrem meum" parašytas maždaug tuo pat metu, kai Liuteris prikalė savo 97 tezes prie Vitembergo bažnyčios durų, o Magelanas apiplaukė visą pasaulį savo laivu "Viktorija".
 
Pažiūrėti Schlicko kūrinio video

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.

Maždaug tuo metu, kai Gediminas valdė Lietuvą, Bokačio parašė "Dekameroną", o Dantė "Dieviškąją komediją". Tais laikais taip pat buvo parašytas pirmasis išlikęs vargonų muzikos rankraštis - Robertsbridge Kodeksas (apie 1325). Jį sudaro 6 kūriniai, kūrių didžią dalį sudaro vokalinių kūrinių - motetų aranžuotės vargonams (intabuliacijos) ir šokiai Estampie. Pasižiūrėkite šio kūrinio video ir pamėginkite atsakyti į klausimą (teisingas atsakymas bus taip pat duotas).

pažiūrėti video ir atsakyti į klausimą.

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.

Pirmoje šio straipsnio dalyje susipažinome su šiuo linksmu ir nuotaikingu Preliudu, o šiandien norėčiau papasakoti apie fugą.

Ši Bacho fuga priklauso instrumentinių fugų tipui. Tai reiškia, kad čia nerasime jokio Baroko epochos šokio ritmų ar Renesanso vokalinės polifonijos atgarsių. Pagrindinis motorinis judėjimas čia vyksta šešioliktinėmis ir aštuntinėmis natomis.

Ši fuga, kaip ir daugelis kitų fugų turi šias pagrindines dalis: ekspoziciją kontrekspoziciją, temos pasirodymus kitose tonacijose, preiktą, stretto ir tonikos vargonų punktą. Fugos esmė yra polifoninėmis imitacinėmis priemonėmis atskleisti temoje slypinčias galimybes.

Fugos ekspozicija prasideda nuo temos, kuri pravedama alto balse. Temoje dominuoja pasikartojančios aštuntinės natos su figura corta (aštuntinė ir dvi šešioliktinės) elementais. Įstojus temos atsakymui dominantės tonacijoje tenoro balse, fugos kontrapunktas alte suformuoja įvairias temai kontrastingas ritmines figūras ir užlaikymus. Toliau fugos ekspozicija vystoma taip: tema bose (tonika G-dur), atsakymas soprane (dominantė D-dur). Tarp temos ir atsakymo pasirodymų tradiciškai sutinkame temos ar kontrapunkto intonacijomis ir ritmais pagrįstas sekvencijas (intermedijas), kurios sujungia temas ir atsakymus.

Kontrekspoziciją paprastai sudaro atsakymo ir temos pasirodymai įvairiuose balsuose (tarsi atvirkštinė ekspozicija). Šioje fugoje tai - temos pasirodymas alto balse, kitiems balsams sudarant kontrapunktus.

Sekvenciniams epizodams (intermedijoms) privedant prie kadencijų kitose tonacijose, toje vietoje prasideda kita svarbi dalis - temų pasirodymas kitose giminingose tonacijose. Šiuo atveju, tema pravedama tenoro balse paralelinėje tonacijoje e-moll, po to bose - dominantėje D-dur, vėliau soprane - II laipsnio tonacijoje a-moll, o galiausiai bose - pagrindinėje tonacijoje (G-dur). Atkreipkite dėmesį, kad nors šioje dalyje yra tik keturi tikri temų pasirodymai, kiti balsai tuo metu imitaciškai kartoja, mėgdžioja tematinės medžiagos atkarpas. Tokiu būdu susidaro daugybė dialogų tarp balsų.

Artėjant prie svarbiausios dalies Stretto, prie jos priveda taip vadinamasis Preiktas arba Dominantės vargonų punktas, kur panašiai kaip ir Preliudo pabaigoje akcentuojama Dominantės funkcija ir jaučiasi kylanti įtampa.

Kaip ir visos geros fugos, taip ir ši turi Stretto (kanoninę) dalį, kur kompozitorius atskleidžia kanonines pačios temos (arba kontrapunkto) galimybes. Štai pavyzdžiui, pirmasis toks stretto yra G-dur tarp boso ir alto, kur imituojantis antrasis balsas (altas) įstoja po pusės takto sekundos intervalu aukščiau. Truputį vėliau panašus kanonas susidaro tarp soprano ir alto, tik sopranas įstoja kvinta aukščiau. Reikia pažymėti, kad Bachas iš anksto numatė, kad ši tema tiks plėtoti kanoniškai, todėl šios fugos nekūrė nuo pradžių iki galo. Kaip ir visi kompozitoriai, jis pirmiausia turėjo išbandyti ar tema gali būti paleista kanonu ir tik paskui kūrė patį kūrinį. Dar daugiau - greičiausiai jis temą jau kūrė galvodamas apie kanonus, kuriuos panaudos ateityje.

Tam, kad nuslūgtų susikaupusi įtampa, dažnai fuga užbaigiama tonikos vargonų punktu. Šiuo atveju tonikos nata yra tęsiama soprane, o bose (pedaluose) Bachas praveda dar vieną temą, tik šį kartą C-dur arba Subdominantės (IV laipsnio) tonacijoje.

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.

Vieni Johanno Sebastiano Bacho preliudai ir fugos vargonams yra iškilmingi, kiti - santūrūs, o treti - dramatiški. Tačiau nemažai jo kūrinių yra ypač nuotaikingi, džiugūs, netgi linksmi. Vienas iš ryškiausių tokių Bacho kūrinių yra Preliudas ir fuga G-dur, BWV 541. Preliudas - greito ir vikraus tempo ir parašytas 3/4 metre.

Daugelis Bacho preliudų seka klasikiniu muzikinių minčių dėstymo modeliu, pasiskolinto iš Antikos oratorystės meno. Tokie kūriniai paprastai turi 6 jiems būdingas dalis: Exordio, Narratio, Prepositio, Confutatio, Confirmatio ir Peroratio. Tokią muzikinių įdėjų plėtojimo tvarką galima atsekti ir šiame preliude.

Gana dažnai Bachas, sekdamas šiaurės Vokietijos kompozitorių, tokių, kaip Buxtehudė, Biomas ir kitų pavyzdžių, savo preliudus pradėdavo tokiu vieno ar dviejų balsų pasažu manualuose arba pedaluose (Passagio), kurio tikslas buvo pristatyti pagrindinę kūrinio tonaciją. Tai - Exordio arba Įžanga. Šiuo atveju ją sudaro manualų solo pasažas, paremtas arpedžio ir gamomis, akcentuojančiomis tonikos akordą.

Toliau seka Narratio arba Pasakojimas. Jam šiame kūrinyje atstovauja 5 balsų faktūroje parašytas epizodas G-dur tonacijoje, kurioje pradedamas plėtoti Įžangoje girdėtas krintančios melodinės linijos gamos motyvas. Šiame epizode taip pat matome ir sekvencijas (muzikinės idėjos kartojimą aukštyn ar žemyn). Jos užbaigiamos kadencija D-dur (Dominantės tonacijoje) - tam tikru muzikinės minties sustojimu, melodiniu ir harmoniniu vingiu, akcentuojančiu minties pabaigą.

Po Narratio seka Prepositio arba Pasiūlymas. Paprastai tai būna pagrindinės visą kūrinį generuojančios muzikinės idėjos pristatymas. Šiuo atveju, tai yra epizodas su sekvencijomis D-dur tonacijoje. Ši V laipsnio tonacija nuo pagrindinės G-dur tonacijos yra nutolusi per kvintos intervalą ir vadinasi Dominantė. Ji labai gimininga G-dur, nes skiriasi tik vienu prieraktiniu ženklu. Baroko epochoje paprastai mažoriniuose kūriniuose pirmoji pasirodžiusi nauja tonacija būdavo Dominantė.

Sekantį epizodą galima pavadinti Confutatio (Prieštaravimas). Muzikoje tai atsispindi nukrypimais ir moduliacijomis į kitas giminingas tonacijas, dažnai pakeičiant dermę (iš mažoro į minorą ir atvirkščiai). Tai - tarsi prieštaravimas, tarsi kontrargumentai pagrindinei kūrinio muzikinei idėjai. Šiuo atveju aplankomos h-moll (III laipsnio, nutolusi per terciją nuo G-dur) ir a-moll (II laipsnio, nutolusi per sekundą nuo G-dur) tonacijos.
 
Po keletos neilgų prieštaravimų pasirodo Confirmatio (Pritarimas). Čia parodomi argumentai, palaikantys pagrindinę kūrinio mintį. Muzikine prasme jie pasireiškia grįžimu į pagrindinę G-dur tonaciją. Tai singnalizuoja pedaluose 8 taktus akcentuojama Re nata arba taip vadinamasis Dominantės vargonų punktas. Jis kelia tam tikrą įtampą, nes nuolat skamba Dominantės funkcija ir jaučiamas artėjantis Tonikos pasirodymas.

Tai - Peroratio (Atsisveikinimas), jame jau galime girdėti pagrindinės tonacijos Tonikos akordus. Labai dažnai (tačiau ne šiame kūrinyje) šioje vietoje būna ir Tonikos vargonų punktas, akcentuojantis Tonikos akordus, nukrypimus į Subdominantės (IV laipsnio) ir įtampos atslūgimą.

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.

Jeigu būtų sudarytas gražiausių Johanno Sebastiano Bacho choralinių preliudų Top 10, “O Mensch, bewein dein Sünde gross”, BWV 622 (O žmogau, apverki savo didžią kaltę) neabejotinai patektų į jį. Kai kas galbūt jį dėtų net į penketuką. Tai iš tiesų yra vienas iš giliausių teksto ir muzikos sąsajų turinčių kompozitoriaus kūrinių vargonams. Jis įeina į nebaigtą Bacho 46 choralinių preliudų rinkinį “Orgelbüchlein” (Mažoji vargonų knygelė), prie kurios kompozitorius dirbo Veimare apie 1714 metus.

Iš pradžių Bachas norėjo sukurti 165 choralus šiam rinkiniui, kuris būtų tapęs pats išsamiausias liturginių metų ir liuteroniškų choralų rinkinys apskritai. Vėliau, užrašęs titulinį puslapį “Orgelbüchlein”, kompozitorius atskleidė ir savo pedagogines intencijas. Kaip Bachas rašė, choralai buvo skirti ne tik vargonavimo technikos tobulinimui, bet ir kompozicijos pagrindams padėti.

Kodėl iš numatytų 165 choralų (su iš anksto užrašytais pavadinimais ir vieno lapo apimtimi) kompozitorius užbaigė tik 46, nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad jam tokie smulkios apimties kūriniai ilgainiui tapo nebe tokie įdomūs, ir kompozitorius atsidėjo kitiems savo projektams.

Kaip ir beveik visi choralai šiame rinkinyje, “O Mensch bewein” muzikiniu būdu plėtoja vieną choralo teksto posmelį ištisai, be jokių pertraukų. Choralo tekstą sudaro 12 eilučių:

O žmogau, apverki savo didžią kaltę,
Dėl Kristaus, kuris paliko savo Tėvą
Ir atėjo į žemę.
Iš tyros, švelnios mergelės
Jėzus gimė mums;
Jis panorėjo tapti mūsų tarpininku.
Mirusiems jis gražino gyvenimą
Ir visas ligas atidėjo,
Tol, kol atėjo laikas,
Kai jis turėjo būti už mus paaukotas.
Jis pakėlė sunkią mūsų nuodėmių naštą,
Ištiestas ant kryžiaus.

Kaip matosi iš teksto, chorale pasakojama apie Kristaus kančią ir nukryžiavimą. Todėl jį labai tinka atlikti Gavėnios liturginiu laikotarpiu. Kaip būdinga daugeliui Baroko epochos tekstu paremtų kūrinių, spalvingi žodžiai apie tyrą mergelę, mirtį, gyvenimą, kryžių, nuodėmes ir pan. simboliškai atkuriami muzikinėmis priemonėmis.

Choralo melodija yra išreikšta viršutiniame soprano balse ir atliekama skirtingu registru ir spalva negu akompanuojančios alto, tenoro ar boso partijos. Švelniam ir meditatyviniam choralo charakteriui labiausiai tinkamas dainingo charakterio principalas, įvairių aukštumų fleitų kombinacijos, o gal net ir švelnus liežuvėlinis registras (obojus ir pan.). Choralo tempas yra labai lėtas, kompozitorius pats nurodė Adagio assai, o pabaigoje net  Adagissimo.

Vargonuoti tokį choralą yra nepaprastai sunku (nors gali pasirodyti ir priešingai), mat nežiūrint tokio lėto tempo reikia vis vien stengtis pulsuoti ketvirtinėmis ir išlaikyti 4/4 metrą. Kitais žodžiais tariant, net ir tokiame tempe grojant, reikia jausti stipriąsias (1 ir 3) ir silpnąsias (2 ir 4) takto dalis.

Bachas ypač subtiliai šiame kūrinyje naudoja ornamentavimo techniką, kai pagrindinės choralo natos soprane yra aiškiai jaučiamos, bet kompozitorius tarp jų dar prideda tam tikrų melodinių papildymų bei ornamentų. Dėl šios technikos šis choralas priklauso ornamentinių choralų kategorijai. Beje, Bachas visada ornamentus prideda tam tikriems tekste esantiems žodžiams pabrėžti ir iliustruoti.

Choralinio preliudo harmoninė kalba yra nepaprastai spalvinga, iš dalies dėl to, kad harmonija keičiasi gana dažnai, kartais net aštuntinėmis. Dėl tokio lėto tempo toks greitas harmoninis ritmas kūrinio akordų kaitą padaro natūralia ir neperdėta.

Atkreipkite dėmesį, kad 10 ir 12 frazės (kalbančios apie auką ir kryžių) simboliškai yra beveik neornamentuotos, bet tose vietose boso partijoje yra dramatiškos kylančios chromatizmų linijos.

O jūs ar pasirinktumėte šį choralą į Bacho choralinių preliudų Top 10? Parašykite savo

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.

Vienas iš įdomių būdų, kaip klausytis vargonų muzikos yra atpažinti skambančio kūrinio faktūrą. Faktūra - tai tam tikras muzikinis audinys, muzikinės medžiagos išdėstymo būdas. Šiandien papasakosiu, kokie būna muzikinės faktūros tipai.

Jeigu kūrinys parašytas vienam balsui, toks faktūros tipas vadinamas vienbalse arba monodine faktūra. Viduramžiais tai būdavo Grigališkojo choralo užrašymo būdas. Tokia faktūra galėtų būti užrašomi kūriniai, skirti atlikti kokiu nors soliniu instrumentu, pavyzdžiui, fleita. Kompozitoriai dažniausiai vargonų kūrinius užrašydavo daugiabalse faktūra. Tačiau šiais laikais, nėra taip neįprasta kai kurią vargonų muziką užrašyti ir vienbalse faktūra. Taip mėgdavo daryti XX a. prancūzų kompozitorius Olivier Messiaenas kūrinyje "Subtilité des Corps Glorieux". Visas įdomumas vienbalsiuose kūriniuose sutelkiamas į registruotę, ritmą bei melodiją.

Daugiabalsė faktūra gali būti dviejų rūšių - polifoninė ir homofoninė. Polifonine faktūra parašytuose kūriniuose kiekvienas balsas yra daugiau ar mažiau svarbus, čia galima girdėti įvairių balsų atskiras melodines linijas. Jeigu polifoniniame kūrinyje yra keli ryškiai kontrastingi balsai, tuomet tokia polifoninė faktūra vadinama kontrastinė. Pavyzdžiui, tokiame kūrinyje vienas balsas gali judėti pusinėmis (choralo melodija arba cantus firmus), o kitas - smulkesnėmis ritminėmis vertėmis. Tai išgirsite ir šiose nuotaikingose XVII a. šiaurės vokiečių kompozitoriaus Samuelio Scheidto variacijose "Ach du feiner Reuter" (variacija nuo 2:35)

Jeigu kūrinyje esantys balsai mėgdžioja vienas kitą, tarsi kalbasi tarpusavyje ir susidaro savotiški dialogai, tuomet polifoninė faktūra vadinama imitacinė.  Imitacinė faktūra labai būdinga visiems kontrapunktinėmis technikomis parašytiems kūriniams - fugoms, ričerkarams, kanconoms ir kt. Puikus imitacinės polifonijos pavyzdys - J.S.Bacho Kontrapunktas nr. 1 iš "Fugos meno"

Savotiškai priešinga polifoninei yra homofoninė faktūra. Jeigu polifoninė faktūra akcentuoja visų balsų savarankiškumą, tai homofoninėje faktūroje vyrauja koks nors labiausiai melodiškai išvystytas balsas, labai dažnai - aukščiausias. Tokiu būdu kiti kūrinyje esantys balsai tarsi pritaria jam ir atlieka akompanimento funkciją.

Chorinėje muzikoje vyrauja akordinė homofonija, t.y. muzikinės medžiagos dėstymas vyksta daugiausiai akordais. Beje, ir vargonų kūriniuose, ypač moderniuose, akordinė polifonija yra gana plačiai paplitusi. Pavyzdžiui, ypač ryškiai tai galima pastebėti Olivier Messiaeno "Apparition de l'Église éternelle" (Amžinosios bažnyčios vizija).

Jeigu kūrinyje vyrauja vienas labiausiai melodiškas balsas, o kiti balsai pritaria jam įvairiomis melodinėmis ir ritminėmis figūromis, tokia homofonija vadinama figūracine. Tai ypač yra būdinga Klasicizmo epochos kūriniams, tokiems, kaip pavyzdžiui, šis W.A.Mozarto Andante F-dur, KV 616.

Dažnai ir homofoninės, ir polifoninės faktūros elementų galime rasti viename kūrinyje. Tai ypač būdinga barokinio stiliaus kūriniams. Čia vertikalė (harmonija) ir horizontalė (savarankiškos melodinės linijos) susijungia į darnią visumą.

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.

Pirmoje šio straipsnio dalyje aptarėme harmonijos, dermės ir gamos sąvokas ir jų reikšmę vargonų muzikos kūriniui. Antroje dalyje susipažinome su tonacija, trečioje – su intervalais. Šiandien sužinosime kas yra akordai.

Akordas – tai yra sąskambis, kuriame vienu metu skamba trys ar daugiau muzikinių garsų ir jis yra arba gali būti išdėstytas tercijomis. Pavyzdžiui, vienas iš paprasčiausių akordų yra akordas do-mi-sol. Jį sudaro d3 (didelė tercija do-mi) ir m3 (maža tercija mi-sol). Akordą gali sudaryti ne tik tercijų intervalai, bet ir kiti, pavyzdžiui, sekundų ar kvartų. Tačiau net ir tokiais atvejais tuos garsus visuomet galima išdėstyti taip, kad susidarytų tik tercijos. Pavyzdžiui, akordą mi-sol-do sudaro m3 mi-sol ir gr4 (grynoji kvarta sol-do). Tačiau perkeliant do viena oktava žemiau, gausime iš tercijų sudarytą akordą do-mi-sol.

Pastebėkite, kad akorduose, kuriuos sudaro d3 ir m3 (arba atvirkščiai) atstumas tarp kraštinių garsų yra gr 5 (grynoji kvinta). Toks akordas vadinamas kvintakordu. Akordas do-mi-sol skamba linksmai, todėl jis yra vadinamas mažoriniu kvintakordu. Kaip minėjau, jį sudaro d3 ir m3. Jeigu kvintakordą, atvirkščiai, sudarytų m3 ir d3, pavyzdžiui re-fa-la, toks akordas skambėtų liūdnai ir vadintųsi minoriniu kvintakordu.

Kvintakordas yra pagrindinis trigarsio akordo pavidalas. Kadangi tai yra akordas, sudarytas iš trijų garsų, dar būna ir 2 jo apvertimai.

Jeigu kvintakordo do-mi-sol apatinį garsą do perkelsime viena oktava aukščiau, gausime akordą mi-sol-do. Šiame akorde intervalas tarp kraštinių garsų mi-do yra m6, todėl jis yra vadinamas sekstakordu. Jį sudaro m3 mi-sol ir gr4 sol-do. Jeigu dabar apatinį garsą perkelsime viena oktava aukščiau, gausime akordą sol-do-mi, kurį sudaro gr4 sol-do ir d3 do-mi. Tarp kraštinių jo garsų sol-mi yra d6. Todėl toks akordas yra vadinamas kvartsekstakordu. Taigi kvintakordas turi 2 apvertimus – sekstakordą ir kvartsekstakordą.

Minorinis kvintakordas irgi turi tuos pačius du apvertimus, pavyzdžiui re-fa-la (m3 ir d3, kvintakordas) gali pavirsti į fa-la-re (d3 ir gr4, minorinis sekstakordas) ir la-re-fa (gr4 ir m3, minorinis kvartsekstakordas). Abu jie skamba taip pat liūdnai.

Įsidėmėkite, kad bet koks kvintakordas turi tik 2 tercijas, sekstakorde yra kvarta akordo viršuje, o kvartsekstakorde – kvarta akordo apačioje.

Praktiškiausi (populiariausi) akordai muzikoje būna sudaryti iš trijų (do-mi-sol) ir keturių (do-mi-sol-si, septakordai) garsų, bet būna penkiagarsių (do-mi-sol-si-re, nonakordai), šešiagarsių (do-mi-sol-si-re-fa, undecimakordai) ir net septyniagarsių akordų (do-mi-sol-si-re-fa-la, tercdecimakordai).

Kaip visada, jūsų komentarai, klausimai ir pageidavimai yra labai laukiami.

Beje, ar norėtumėte apie vargonus sužinoti daugiau? Ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.

Pirmoje šio straipsnio dalyje aptarėme harmonijos, dermės ir gamos sąvokas ir jų reikšmę vargonų muzikos kūriniui. Antroje dalyje susipažinome su tonacija. Šiandien sužinosime, kas yra intervalai.

Intervalas – tai atstumas tarp dviejų garsų arba kitaip tariant - dviejų garsų sąskambis. Intervalai būna paprastieji (sudaryti vienos oktavos ribose, pavyzdžiui nuo do iki do) ir sudėtiniai (virš vienos oktavos). Paprastieji intervalai skirstomi pagal garsų apimtį laipsniais ir pagal kokybę. Pagal intervalų apimtį laipsniais intervalai yra tokie:

1 laipsnis (1, do-do, ta pati nata) yra prima, 2 laipsniai – sekunda (2, do-re), 3 laipsniai – tercija (3, do-mi), 4 laipsniai – kvarta (4, do-fa), 5 laipsniai – kvinta (5, do-sol), 6 laipsniai – seksta (6, do-la), 7 laipsniai – septima (7, do-si) ir 8 laipsniai – oktava (8, do-do).

Intervalai, kurie sudaryti tik iš natūraliosios dermės garsų vadinami diatoniais. Kitaip tariant, jie yra sudaryti iš natūraliojo mažoro (balti klavišai nuo do iki do) arba natūraliojo minoro (balti klavišai nuo la iki la) garsų.

Pagal kokybę diatoniniai intervalai yra skirstomi į grynuosius (gr), mažuosius (m), didžiuosius (d), padidintus (p) ir sumažintus (s). Tai priklauso nuo intervalų apimties pustoniais ir tonais: 1 pustonis – m2 (si-do, mi-fa), 2 pustoniai arba 1 tonas – d2 (do-re), 1,5 tono – m3 (mi-dol), 2 tonai – d3 (do-mi), 2,5 tono – gr4 (do-fa, sol-do), 3 tonai (tritonis) – p4 (fa-si) ir s5 (si-fa), 3,5 tono – gr5 (do-sol), 4 tonai – m6 (mi-do), 4,5 tono – d6 (do-la), 5 tonai – m7 (re-do), 5,5 tono – d7 (do-si), 6 tonai – gr8 (do-do). Taigi, norint tiksliai pažymėti intervalo kokybę ir apimtį, reikia parašyti ir raidę, ir skaičių.

Bet kokio paprastojo intervalo apatinį garsą pakėlus oktava aukštyn arba viršutinį nuleidus oktava žemyn gausime intervalo apvertimą. Žemiau yra paprastųjų intervalų apvertimų lentelė:

1                    2                    3                    4                    5                    6                    7                    8

8                    7                    6                    5                    4                    3                    2                    1

Pagal tai, kaip intervalas skamba, būna konsonansiniai (darnūs) ir disonansiniai (nedarnūs) intervalai. Konsonansiniai intervalai yra visi grynieji, taip pat m3, d3, m6 ir d6. Visi kiti intervalai yra disonansiniai.

Kaip visada, jūsų komentarai, klausimai ir pageidavimai yra labai laukiami.

Beje, ar norėtumėte apie vargonus sužinoti daugiau? Ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.

Pirmoje šio straipsnio dalyje aptarėme harmonijos, dermės ir gamos sąvokas bei jų reikšmę vargonų muzikos kūriniui. Antroje dalyje norėčiau jus supažindinti jus su kitu harmoninės kalbos elementu: tonacija.

Tonacija – tai nustatytas dermės aukštis. Kitaip tariant, konkreti dermės išraiška yra tonacija. Muzikos teorijoje tonacijos būna išdėstytos tam tikra tvarka: viena tonacija nuo kitos artimiausios yra nutolusi kvintos arba 3,5 tonų intervalu (atstumu). Toks tonacijų išdėstymas yra vadinamas kvintų ratu. Pavyzdžiui, tonacija C-dur arba do mažoras prasideda nuo garso do, o sekanti tonacija nutolusi kvintos intervalu aukštyn yra G-dur arba sol mažoras.

Atkreipkite dėmesį, kad C-dur tonacija neturi prieraktinių ženklų (nei diezų, nei bemolių). Kitaip tariant, kūrinį parašytą toje tonacijoje galima pagroti tik baltais klaviatūros klavišais. O G-dur tonacija jau turi 1 prieraktinį ženklą – fa diezą arba fis. Sekanti tonacija bus D-dur (re mažoras) ir ji turės 2 prieraktinius ženklus – fis ir cis (do diezą). Kitaip tariant, kūrinyje, kuris parašytas D-dur tonacijoje turėsime naudoti tuos 2 juodus klavišus. Priminsiu, kad diezas paaukština bet kokį garsą pustoniu, todėl jis yra į dešinę nuo jo.

Jeigu nuo C-dur norėsime sudaryti tonaciją, kuri bus nuo jos nutolusi kvintos intervalu žemyn, gausime F-dur arba fa mažorą, kuri turės 1 prieraktinį ženklą – si bemolį arba b. Nuo F-dur tonacijos sekanti yra B-dur arba si bemol mažoras. Ši tonacija jau turės 2 prieraktinius ženklus – b ir es (mi bemolį), t.y. kūrinyje, kuris parašytas B-dur tonacijoje turėsime naudoti šiuos juodus klavišus. Priminsiu, kad bemolis pažemina bet kokį garsą pustoniu, todėl jis yra į kairę nuo jo.

Štai kaip atrodo uždaras kvintų ratas. Beje, jis vadinamas uždaru todėl, kad reikia sugrįžti į pradinę tonaciją C-dur. Todėl ties tonacijomis su  6 ar 7 ženklais diezus reikia pakeisti į bemolius (ir atvirkščiai, jeigu keliaujant į kitą pusę) Toks tonacijų pakeitimas vadinasi enharmonizmas. Didžiosios raidės čia reiškia mažorą, a mažosios – minorą. Prie garso esanti galūnė -is rodo, kad tai yra diezinė tonacija, o galūnė -es – kad tai minorinė tonacija:

Turbūt jau esate pastebėje, kad vieni kūriniai skamba linksmai, o kiti – liūdnai. Tai priklauso nuo konkrečios tonacijos. Paprastais žodžiais tariant, kūriniai, parašyti mažorinėse tonacijose skambės linksmai, o minorinėse – liūdnai.

Kaip visada, jūsų komentarai, klausimai ir pageidavimai yra labai laukiami.

Beje, ar norėtumėte apie vargonus sužinoti daugiau? Ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.