Šioje Tinklaraščio kategorijoje pasistengsiu panagrinėti vargonininko darbo užmokestį užsienio šalyse ir situaciją Lietuvoje. Tiesa sakant, pasidomėti šia tema paskatino ne tik kai kuriose bažnyčiose mokamas mažas atlygis, bet ir tai kad netgi tame pačiame mieste vienodos kvalifikacijos vargonininkams mokamas ne vienodo dydžio darbo užmokestis. Nuo ko tai priklauso, kaip šie klausimai sprendžiami kitose šalyse? Šiuos klausimus ir pabandysiu apžvelgti.
Dar dažnai iškyla klausimas, ar vargonininko veikla bažnyčioje yra darbas, ar tarnystė?
Paprastai literatūroje darbas apibūdinamas kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tikslinga ir tinkama žmogaus veikla. Tai ne tik žmogaus fizinių, biologinių, bet ir intelektualinių gebėjimų panaudojimas.
Pats darbo procesas vyksta apjungus kelis elementus: tikslingą gebėjimų panaudojimą, darbo priemones ir darbo objektą.
Esminiai darbo požymiai yra visuomeninis jų pobūdis, tiesioginis žmogaus gebėjimų realizavimas ir, be abejo, atlygintinumas.
Aš pats laikausi nuomonės, kad vargonininko veikla yra darbas. Juo realizuojami jo gebėjimai, jis naudojasi darbo priemonėmis (konkrečiau, vargonais), paklūsta darbdavio (šiuo atveju klebono ar kunigo) nustatytai organizacinei tvarkai. O, galų gale, kai kuriose bažnyčiose sudaromos darbo sutartys su vargonininkais vis dėlto rodo, kad ir bažnyčia linkusi pripažinti, kad tarp vargonininko ir bažnyčios susiklosto darbo santykiai.
Vien pagalvojus, kad profesionalūs vargonininkai baigia aukštąjį mokslą, įgija vargonininko specialybę, jų veiklą bažnyčioje neapsiverstų liežuvis vadinti vien tarnyste. Greičiausiai tam tiktų abi šios sąvokos - ir darbas ir tarnystė.
Dar dažnai iškyla klausimas, ar vargonininko veikla bažnyčioje yra darbas, ar tarnystė?
Paprastai literatūroje darbas apibūdinamas kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tikslinga ir tinkama žmogaus veikla. Tai ne tik žmogaus fizinių, biologinių, bet ir intelektualinių gebėjimų panaudojimas.
Pats darbo procesas vyksta apjungus kelis elementus: tikslingą gebėjimų panaudojimą, darbo priemones ir darbo objektą.
Esminiai darbo požymiai yra visuomeninis jų pobūdis, tiesioginis žmogaus gebėjimų realizavimas ir, be abejo, atlygintinumas.
Aš pats laikausi nuomonės, kad vargonininko veikla yra darbas. Juo realizuojami jo gebėjimai, jis naudojasi darbo priemonėmis (konkrečiau, vargonais), paklūsta darbdavio (šiuo atveju klebono ar kunigo) nustatytai organizacinei tvarkai. O, galų gale, kai kuriose bažnyčiose sudaromos darbo sutartys su vargonininkais vis dėlto rodo, kad ir bažnyčia linkusi pripažinti, kad tarp vargonininko ir bažnyčios susiklosto darbo santykiai.
Vien pagalvojus, kad profesionalūs vargonininkai baigia aukštąjį mokslą, įgija vargonininko specialybę, jų veiklą bažnyčioje neapsiverstų liežuvis vadinti vien tarnyste. Greičiausiai tam tiktų abi šios sąvokos - ir darbas ir tarnystė.
RSS Feed