Kai 1829 metais Berlyne vokiečių kompozitorius, dirigentas, pianistas ir vargonininkas Felixas Mendelssohnas (1809-1847) padedamas kelių draugų surengė
ir dirigavo Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Matą“,prasidėjo didžiojo kompozitoriaus kūrybos atgimimas Vokietijoje. Iki to laiko Bacho muzika buvo pažįstama, vertinama ir atliekama tik gana siaurame rate –Leipcigo Šv. Tomo
bažnyčioje, kur kompozitorius dirbo kantoriumi iki savo mirties 1750 metais.
 
Po Mendelssohno pastatymo jis ir kiti vokiečiųkompozitoriai, ypatingai
R.Schumannas, J.Brahmsas ir M.Regeris savo kūryboje greitai pradėjo imituoti Bacho stilių ir rašymo būdą. Žinoma, visi jie tai darėjau pasitelkdami savo laikmečio – Romantizmo epochos harmoninę kalbą. Kadangi Bacho stiliaus esmė yra polifoninė muzikinės minties vystymo technika, o jos aukščiausia išraiška yra fugos žanras, nenuostabu, kad šie kompozitoriai taip pat stengėsi rašyti fugas vargonams.

Bacho Didžioji Fantazija ir fuga g-moll, BWV 542 yra idealus tokių kūrinių pavyzdys, iš kurių mokėsi vokiečių kompozitoriai romantikai. Fantazija yra labai dramatiška, kupina chromatinės muzikinės kalbos, disonansinių akordų ir staigių moduliacijų. Joje pakaitomis gretinami tai rečitatyviniai improvizaciniai, tai akordiniai epizodai. Tačiau kad ir kokia ji dramatiška ir svarbi bebūtų, Fantazija yra tik įžanga į fugą, kur sutelkta visa kompozitoriaus polifoninio stiliaus išmonė.

Vingri šios fugos tema yra paremta olandų liaudies dainos tema. Kompozitorius fugoje naudoja techniką, kurioje pagrindinė melodija- tema, ir dvi jai priešpastatomos melodijos – kontrapunktai keičiasi vietomis viso kūrinio metu. Šios technikos Bachas išmoko jaunystėje kopijuodamas ir aranžuodamas žymiojo Hamburgo kompozitoriaus, vargonininko ir improvizatoriaus Jano Adamo Reinckeno kamerines
sonatas iš ciklo „Hortus Musicus“.

Kūręs 100 metų po Bacho mirties Felixas Mendelssohnas jo stilių ypatingai imitavo savo preliuduose, fugose ir sonatose. Nors jo muzikinė kalba jau yra nuosaikiai romantiška, tačiau formos ir polifoninės technikos naudojimas išlieka klasikinis. Mendelssohnas taip vertino Bacho polifoniją, kad net savo ciklinėse sonatose dažnai įterpdavo fugines dalis. Taip yra ir Sonatoje nr. 2 C-Dur.
 
Vėlyvajam romantikui Maxui Regeriui (1873-1916) Bacho fugos taip pat paliko svarbią žymę. Po laisvos ir rapsodiškos fantazijos choralo „Wachet auf, ruft uns die Stimme“ žaisminga ir vikri fugos tema pirmiausia imituojama skirtinguose balsuose. Fugos pabaigoje sugrįžta triumfuojančiais pedalų garsais pati choralo melodija, o visas kūrinys baigiasi tipiškais Regeriui Tutti akordais, kuriuos pagroti vargonininkui reikia visų 5 kairės ir dešinės rankos pirštų bei abiejų kojų.

Regerio galima nemėgti arba atvirkščiai, mylėti užekstravertiškus tirštus garsinius išpuolius, bet jo muzika tikrai nepalieka nei vieno abejingo tam garsų okeanui, kuris užgriūva klausytoją.
 
Artimiausią progą vargonų muzikos mylėtojai susipažinti su šiais iškiliais vokiečių kompozitorių kūriniais turės šį šeštadienį, kovo 24 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje vargonininko Aleksandro Isakovo koncerte. Koncerto programoje taip pat skambės ir aklojo prancūzo Louis Vierne (1870-1937) griausmingieji Allegro maestoso iš vargonų simfonijos nr. 3 fis-moll, Tokata b-moll, op.53 nr. 6 ir publikos numylėtinis „Vestminsterio kariljonas“ bei rusų kompozitoriaus Oleg
Jančenko (1939-2002) „Dom zu Speyer“.
 
Vargonininkas, pianistas, kompozitorius Aleksandras Isakovas gimė Baltarusijoje 1972 m. Muzikos pradėjo mokytis nuo 4 metų, pirmoji jo mokytoja buvo mama. 1989 m. baigė Baltarusijos menų licėjų, fortepijono specialybę. Toliau tęsė studijas Rygoje, vargonų specialybę (prof. J.Lisicinos) klasėje. Stažavo pas vargonininkus O.Jančenko (Rusija), J.Gembalski (Lenkija). Pirmą solinį vargoninį koncertąpagrojo būdamas 15 m. Polocko Sofijos Sobore (Baltarusija). Nuo studijų laikųdaug koncertuoja, yra pagrojęs virš 400 vargonų muzikos koncertų įvairiose Europos šalyse. Dalyvavo tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Taip pat nuolat koncertuoja kaip pianistas su simfoniniais orkestrais. 1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo„Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo
pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus:
http://jonuvargonai.weebly.com/video-ekskursija-po-vargonus.html

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

Šį šeštadienį, kovo 3 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje vargonų muzikos mylėtojai yra kviečiami į jubiliejinį koncertą, skirtą vargonų klasės atkūrimo Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje 50-mečiui.

Koncerte vargonuos LMTA Vargonų ir klavesino katedros studentai Andrius Bartulis, Aušra Pačegonytė, Fausta Raščiūtė, Evelina Staniulytė, Rūta Striškaitė ir Indrė Veličkaitė bei LMTA vargonininkų ansamblis (vad. Kastytis Barysas). Šio vakaro programoje skambės M.Hohnele Messa Salve Regina, op.48, F.Mendelssohno Sonatos d-moll I d., J.Naujalio Malda, G.Böhmo Preliudas ir fuga C-dur, L.Slukos Via del silenzio, O.Machos Vestuvinė tokata ir G.Merkelio Fantazija d-moll.

Tuometinėje Vilniaus konservatorijoje 1962 m. vasario 11 d. buvo atkurta vargonų klasė po studijų ir aspirantūros Maskvoje sugrįžusio prof. Leopoldo Digrio iniciatyva. Nuo to laiko L.Digrys išugdė visą būrį vargonininkų, tokių, kaip Bernardas Vasiliauskas, Giedrė Lukšaitė, Vida Prekerytė, Nijolė Trinkūnaitė, Gediminas Kviklys, Virginija ir Živilė Survilaitės, Jūratė Landsbergytė, Jūratė Bundzaitė, Dainius Sverdiolas ir daugelis kitų. Lietuvos vargonavimo mokykla garsėjo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje, o Lietuvos vargonininkai sudarė aktyviai koncertuojančių Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje vargonininkų branduolį.

Greta pedagoginės veiklos, L.Digrys pasižymėjo ir puikiais organizaciniais sugebėjimais. Jo iniciatyva buvo įsigyti Alexander Schuke firmos vargonai – pozityvas, vieni po kitų kilo nauji instrumentai; 1963 m. – Vilniaus filharmonijoje, 1964 m. – Konservatorijos 316 auditorijoje, 1969 m. – Paveikslų galerijoje (dabar Vilniaus Arkikatedra). Čekų firma Rieger-Kloss 1975 m. pastatė vargonus Klaipėdos fakultetuose, o 1976 m. – Mažojoje Baroko salėje (dabar Šv. Kryžiaus bažnyčia).

Pastoviai vyko koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, vasarą – Nidoje ir Juodkrantėje. L.Digrio iniciatyva nuo 1968 m. Vilniuje pradėti rengti vargonų muzikos festivaliai, kuriuose dalyvavo pasaulinio garso vargonininkai.

Intensyvus vargoninis gyvenimas inspiravo daugelį lietuvių kompozitorių sukurti naujus kūrinius vargonams. Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Teisučio Makačino, Giedriaus Kuprevičiaus, Vidmanto Bartulio ir kitų kompozitorių opusai suskambo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.

1972 m. prie Kultūros ministerijos įkuriamos Vargonų dirbtuvės, kurioms vadovavo muzikologas Rimantas Gučas. Surinkta istorinė medžiaga apie Lietuuvos vargonus, restauruota nemažai vertingų instrumentų, pastatatyti nauji vargonai Nidoje, Kauno Kunigų seminarijoje ir kitur.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. vargonų klasės pagrindu buvo suformuota Vargonų katedra. Katedrai vadovavo ir joje dėstė prof. L.Digrys, taip pat įvairias specialybines disciplinas dėstė V.Survilaitė, G.Kviklys, B.Vasiliauskas, Vytautas Gaidamavičius, Rimvydas Žigaitis, Balys Vaitkus, Renata Marcinkutė, Jarūnė Barkauskaitė.

1995 m. Vargonų katedros vedėju tapo G.Kviklys. Buvo pakeistas katedros pavadinimas, nuo šiol ji – Vargonų ir klavesino katedra. 1997 m. įvedamos kompozicijos (prof. B.Kutavičius) ir improvizacijos (prof. T.Makačinas) disciplinos. Nuo 2004 m. akademiniam jaunimui paskatinti katedros iniciatyva pradedamas rengti J.Naujalio jaunųjų vargonininkų konkursas.

2009 m. Vargonų ir klavesino katedros vedėja paskiriama doc. R.Marcinkutė Lesieur. Jai tenka vadovauti ir ieškoti naujų kelių sudėtingomis studijų programų keitimo, reformų ir krizės sąlygomis. Nežiūrint ekonominių visuomenės ir bažnyčios problemų, dešimtys katedros absolventų įsijungė į Lietuvos vargoninį gyvenimą ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus.

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

(Parengta pagal LMTA Vargonų ir klavesino katedros informaciją)

Šį šeštadienį, vasario 11 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje vargonų muzikos mylėtojai yra kviečiami į jubiliejinį koncertą, skirtą vargonų klasės atkūrimo Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje 50-mečiui.

Koncerte vargonuos LMTA Vargonų ir klavesino katedros absolventai Jūratė Bundzaitė, Juozas Grigas, Danielė Jurkšaitė, Jurgita Kazakevičiūtė, Renata Moraitė, Agnė Petruškevičiūtė, Vidas Pinkevičius ir Liauda Vaitkūnaitė. Taip pat dalyvaus fleitininkė Žibutė Valkaitytė ir Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčios ansamblis „ADOREMUS“, kuriam vadovauja Renata Moraitė.

Šio vakaro programoje skambės J.P.Sweelincko Ballo del Granduco, L.-C.Daquino „Noël“, L.Vierne „Vestminsterio kariljonas“, J.Naujalio Preliudas G-dur, J.Rheinbergerio Preliudas, Romanze ir Intermezzo, L.Vaitkūnaitės „Malda“ vargonams, F.M.Veracini Sonata fleitai ir vargonams F-dur ir M.Mažvydo, A.Remesos, A. de Klerko bei C.Gerlitz choriniai kūriniai.

Šiandieninė Lietuvos vargonavimo mokykla yra neatsijama nuo Prof. Leopoldo Digrio, kuris lygiai prieš pusę amžiaus, 1962 m. vasario 11 d. atkūrė vargonų klasę Vilniaus Konservatorijoje. Prieš tai 1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, dar tarpukaryje įkurta vargonų klasė buvo uždaryta, o vargonai ir vargonininkai trylikai metų atsidūrė už valstybės įstatymų ribų.

Būtent L.Digrys 1962 m. pradėjo naują etapą Lietuvos vargonų istorijoje. Grįžęs po fortepijono ir vargonų studijų ir aspirantūrų Maskvos konservatorijoje, kupinas entuziazmo ir energijos, šiandien Lietuvos vargonų patriarchu vadinamas L.Digrys pradėjo aktyvią veiklą, norėdamas atkurti vargonavimo studijas. 1962 m., konservatorijai įsigijus dviejų manualų su pedalais fisharmoniją, norinčių mokytis groti susirinko nemažas būrys studentų.

1966 m. absolventas Bernardas Vasiliauskas tapo I-ojo Tarprespublikinio vargonininkų konkurso (1968) laureatu, o po metų baigusios Giedrė Lukšaitė, Vida Prekerytė, Nijolė Trinkūnaitė ir vėlesnių laidų L.Digrio mokiniai Gediminas Kviklys, Virginija ir Živilė Survilaitės, Jūratė Landsbergytė, Jūratė Bundzaitė, Dainius Sverdiolas ir kiti sudarė aktyviai koncertuojančių Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje vargonininkų branduolį.

Greta pedagoginės veiklos, L.Digrys pasižymėjo ir unikaliais organizaciniais sugebėjimais. Buvo įsigyti Alexander Schuke firmos vargonai – pozityvas, vieni po kitų kilo nauji instrumentai; 1963 m. – Vilniaus filharmonijoje, 1964 m. – Konservatorijos 316 auditorijoje, 1969 m. – Paveikslų galerijoje (dabar Vilniaus Arkikatedra). Čekų firma Rieger-Kloss 1975 m. pastatė vargonus Klaipėdos fakultetuose, o 1976 m. – Mažojoje Baroko salėje (dabar Šv. Kryžiaus bažnyčia). Pastoviai vyko koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, vasarą – Nidoje ir Juodkrantėje.

L.Digrio iniciatyva nuo 1968 m. Vilniuje pradėti rengti vargonų muzikos festivaliai, kuriuose dalyvavo pasaulinio garso vargonininkai Maurice Duruflé, Jean Guillou (Prancūzija), Guy Bovet (Šveicarija), Flor Peeters (Belgija), Jiři Reinberger (Čekija), Wolfgang Schetelich (Vokietija) ir daug kitų. Už nuopelnus Lietuvos vargonų kultūrai, L.Digrys yra pagerbtas įvairiais valstybiniais apdovanojimais ir premijomis.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį, itin plačias jo galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus.

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

(Parengta pagal LMTA Vargonų ir klavesino katedros informaciją)

Tik norėjau trumpai priminti, kad jau rytoj, šeštadienį, vasario 4 d. 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje turėsite retą progą praleisti garsiausių Renesanso Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrų muzikos apsuptyje.

Koncerto programa

Šiandien buvau parepetuoti bažnyčioje. Lauke buvo TAIP šalta, kad net stingo protas beeinant, bet bažnyčioje buvo maloniai šilta - termometras prie vargonų rodė plius 17 laipsnių. Galiu taip pat pasakyti, kad muzika, kurią grojau, tikrai šildė.

Turiu pasakyti, kad ispanas Cabezonas yra nepaprastai švelnus ir malonus ausiai - jo melodijos tokios dainingos. Virtuoziškas ir ugningasis portugalas Coelho spec. vargonų registrų pagalba žaižaruos mūsų ausyse. Ypatingai turėtų gražiai skambėti šansonų aranžuotės, mat grosiu ir vokalinius originalus, todėl galėsite labai giliai, tarsi iš vidaus pažinti šiuos perlus.

Koncerto programa

Spiginant žiemos šalčiui, šį šeštadienį, vasario 4 d. 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje vargonų muzikos mylėtojai turės retą progą pasišildyti klausydamiesi garsiausių Renesanso Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrų meilės šansonų aranžuočių. Net lauke ir esant ypatingui speigui, klausytojai neturėtų sušalti, mat VU Šv. Jonų bažnyčia yra šildoma.

Koncerte „Ispanijos ir Portugalijos Renesanso vargonų muzika“ aš atliksiu Lietuvoje itin retai skambančių ispano Antonio de Cabezono (1510-1566)  ir portugalo Manuel Rodrigues Coelho (apie 1555-1635) muziką.

Renesanso epochoje buvo itin populiaru aranžuoti vokalinius kūrinius įvairiems klavišiniams instrumentams. Didelę dalį tokių aranžuočių (intabuliacijų) sudaro žemiškosios meilės tematika parašyti kūriniai. Kartais ši meilė vaizduojama labiau dvasiniu lygmeniu, bet neretai tokiuose kūriniuose gvildenamos ir kūniškos meilės temos.

Štai garsaus Renesanso prancūzo kompozitoriaus Pierre Sandrino šansona „Doulce memoire“ kalba apie dviejų žmonių meilės saldų prisiminimą. Šios meilės viltis buvo sudaužyta blogio jėgų.

Viena didžiojo Renesanso pabaigos dainiaus Orlando di Lasso šansona „Susanne un jour“ pasakoja apie dorovingąją Siuzaną ir du senyvus vyriškius.

Siuzanos širdis prisipildė skausmo ir liūdesio, nes šie vyrai užsigeidė apgaule sugundyti ją. Būdama ištikima skaistumo idealui, Siuzana nusprendė verčiau mirti negu sutepti savo sielą. Ši fantastiško grožio šansona Renesanso ir ankstyvojo Baroko laikais buvo tokia populiari, jog yra išlikusios net keliolika intabuliacijų arba aranžuočių klavišiniam instrumentams, violai da gamba ir liutnei.

Be šių kūrinių, koncerto programoje taip pat skambės Antonio de Cabezono ir Manuel Rodrigues Coelho polifoniniai tiento, liturginiai kūriniai, variacijos populiarių to metų šokių ir dainų temomis. Koncerto metu taip pat pasakosiu apie pačią muziką ir apie to meto Ispanijos bei Portugalijos kultūrinį, istorinį, politinį ir religinį kontekstą.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Septyni vargonų muzikos šimtmečiai“ VI dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: http://jonuvargonai.weebly.com/video-ekskursija-po-vargonus.html

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

Koncertų ciklas „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“ vargonų muzikos mylėtojus kviečia susipažinti su garsiausiais Renesanso Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrais. Koncertas „Ispanijos ir Portugalijos Renesanso vargonų muzika“ įvyks šį šeštadienį, vasario 4 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje.

Tą vakarą atliksiu Lietuvoje itin retai skambančių ispano Antonio de Cabezono (1510-1566)  ir portugalo Manuel Rodrigues Coelho (apie 1555-1635) muziką.

Koncerto programoje skambės šių kompozitorių polifoniniai tiento, liturginiai kūriniai, žymiausių Renesanso vokalinių kūrinių intabuliacijos vargonams, variacijos populiarių to metų šokių ir dainų temomis. Koncerto metu taip pat pasakosiu apie pačią muziką ir apie to meto Ispanijos bei Portugalijos kultūrinį, istorinį, politinį ir religinį kontekstą.

XVI a. viduryje pasaulio vandenynuose karaliavo Nenugalimoji ispanų armada, o visoje Europoje garsėjo Amsterdamo vargonininkas Janas Pieterszoonas Sweelinckas, į kurio muziką būtent ir orientavosi pagrindiniai to meto Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrai, aklasis ispanų vargonininkas Antonio de Cabezonas ir portugalas Manuel Rodrigues Coelho.

Jų muzikai, kaip ir Sweelinckui buvo būdinga puošnus ornamentuotas motyvinis vystymas, polifoninė rašymo maniera, iš Italijos vokalinės muzikos paveldėtas kontrapunktinis rašymo menas. To meto ispanų ir portugalų kompozitorių kūryboje pastebima iš anglų virdžinalo (angliška klavesino atmaina) meistrų pasiskolinta virtuoziškų melodinių figūrų ir pasažų gausa.

„Ispanų Bachu“ vadinamo Antonio de Cabezono kolekciją „Obras de musica para tecla, arpa y vihuela“ 1578 m. Madride išspausdino jo sūnus Hernandesas jau po savo tėvo mirties. Sūnus į šį rinkinį įtraukė ir savo paties aranžuotų visoje Europoje populiarių šansonų intabuliacijų (aranžuočių) vargonams. Jame taip pat yra ir gausiai atspindėtas originalus ispaniškas žanras – polifoninis tiento, kuris gali būti vadinamas itališkojo ričerkaro pusbrolis ir fugos senelis.

Ypatingą meistrystę Cabezonas pasiekė variacijų žanre. Kaip ir Sweelinckas Nyderlanduose, taip ir Cabezonas mėgo populiarių to meto dainelių ir šokių temomis kurti įspūdingas virtuoziškas variacijas. Jose kompozitorius panaudojo Renesansui būdingą diminucijų techniką, kuri pasižymi smulkių melodinių ir ritminių figūrų įvairove bet kuriame kūrinio balse.

Manuel Rodrigues Coelho rinkinys „Flores de musica“ (1620) buvo pirmoji spausdinta muzikos kolekcija klavišiniams instrumentams Portugalijos istorijoje. Joje yra nepaprastai puošnūs, ilgi ir iš kelių viena tema paremtų epizodų sudaryti tiento. Kaip ir Cabezono rinkinyje, čia taip pat yra populiarių to meto šansonų intabuliacijų, liturginių himnų ir mišių dalių versetų.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Septyni vargonų muzikos šimtmečiai“ VI dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: http://jonuvargonai.weebly.com/video-ekskursija-po-vargonus.html

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

Maždaug prieš 500 metų, kai Magelanas savosios ekspedicijos metu apiplaukė visą žemės rutulį, o auksas buvo vežamas iš Naujojo pasaulio į Ispanijos iždą, vargonai šioje šalyje tviskėte tviskėjo auksu. Ispanija, dėl neregėtų turtų tapusi galingiausia pasaulio valstybe negailėjo pinigų nei bažnyčioms, nei kultūrai, nei šiam instrumentui. Neretai katedrose buvo statomi net dveji pasakiškai puošnūs vargonai, paprastai stovėdavę vienas priešais kitą.

XVI a. viduryje pasaulio vandenynuose karaliavo Nenugalimoji ispanų armada, o visoje Europoje garsėjo Amsterdamo vargonininkas Janas Pieterszoonas Sweelinckas, į kurio muziką būtent ir orientavosi pagrindiniai to meto Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrai, aklasis ispanų vargonininkas Antonio de Cabezonas (1510-1566) ir portugalas Manuel Rodrigues Coelho (apie 1555-1635).

Jų muzikai, kaip ir Sweelinckui buvo būdinga puošnus ornamentuotas motyvinis vystymas, polifoninė rašymo maniera, iš Italijos vokalinės muzikos paveldėtas kontrapunktinis rašymo menas. To meto ispanų ir portugalų kompozitorių kūryboje pastebima iš anglų virdžinalo (angliška klavesino atmaina) meistrų pasiskolinta virtuoziškų melodinių figūrų ir pasažų gausa.

„Ispanų Bachu“ vadinamo Antonio de Cabezono kolekciją „Obras de musica para tecla, arpa y vihuela“ 1578 m. Madride išspausdino jo sūnus Hernandesas jau po savo tėvo mirties. Sūnus į šį rinkinį įtraukė ir savo paties aranžuotų visoje Europoje populiarių šansonų intabuliacijų (aranžuočių) vargonams. Jame taip pat yra ir gausiai atspindėtas originalus ispaniškas žanras – polifoninis tiento, kuris gali būti vadinamas itališkojo ričerkaro pusbrolis ir fugos senelis.

Ypatingą meistrystę Cabezonas pasiekė variacijų žanre. Kaip ir Sweelinckas Nyderlanduose, taip ir Cabezonas mėgo populiarių to meto dainelių ir šokių temomis kurti įspūdingas virtuoziškas variacijas. Jose kompozitorius panaudojo Renesansui būdingą diminucijų techniką, kuri pasižymi smulkių melodinių ir ritminių figūrų įvairove bet kuriame kūrinio balse.

Manuel Rodrigues Coelho rinkinys „Flores de musica“ (1620) buvo pirmoji spausdinta muzikos kolekcija klavišiniams instrumentams Portugalijos istorijoje. Joje yra nepaprastai puošnūs, ilgi ir iš kelių viena tema paremtų epizodų sudaryti tiento. Kaip ir Cabezono rinkinyje, čia taip pat rasime populiarių to meto šansonų intabuliacijų, liturginių himnų ir mišių dalių versetų.

Vargonų muzikos mylėtojai artimiausią progą susipažinti su šiais Renesanso Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrais turės šį šeštadienį, vasario 4 d. 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje VU vargonininko dr. Vido Pinkevičiaus koncerte „Ispanijos ir Portugalijos Renesanso vargonų muzika“. Šis renginys yra ciklo „Septyni vargonų muzikos šimtmečiai“ VI dalis.

Lietuvoje itin retai skambančių ispanui Antonio de Cabezon ir portugalui Manuel Rodrigues Coelho skirto vakaro programoje skambės polifoniniai tiento, liturginiai kūriniai, žymiausių Renesanso vokalinių kūrinių intabuliacijos vargonams, variacijos populiarių to metų šokių ir dainų temomis, o taip pat pasakojimai apie pačią muziką ir apie to meto Ispanijos bei Portugalijos kultūrinį, istorinį, politinį ir religinį kontekstą.

Šis renginys priklauso VU Kultūros centro organizuojamiems koncertams „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: http://jonuvargonai.weebly.com/video-ekskursija-po-vargonus.html

Bilietai parduodami prieš koncertą renginio vietoje. Bilieto kaina – 15 Lt; moksleiviams, studentams, neįgaliesiems ir senjorams su pažymėjimais – 10 Lt.

Statant naujus vargonus, tiek ir restauruojant senus, istorinius, tenka spręsti nemaža sudėtingų gamybinių, teisinių, finansinių ir kitokių klausimų. Laiku tinkamai jų neaptarus, vėliau kyla nemaža nesusipratimų ir konfliktinių situacijų. Vakarų šalyse ūkis sklandžiai plėtojosi jau daugelį dešimtmečių. Todėl pagrindiniai organizacinio ir teisinio pobūdžio klausimai jau yra aptarti ir įtvirtinti atitinkamuose dokumentuose. Lietuvoje, kur dar tebegyvos sovietinio „brandaus socializmo“ tradicijos, nesusipratimų būna daug ir apmaudžių. Dar neturime įgūdžių (poreikio?!) rašyti tvarkingų, teisiniu atžvilgiu raštingų sutarčių. Nepaisoma paveldosauginių reikalavimų. Visiškai neaptarti garantinių įsipareigojimų klausimai. Kaip tik rūpestis dėl pastarųjų paskatino kreiptis patarimo į bičiulius Vokietijoje. Žinia, teisinius klausimus vokiečiai yra gerai susitvarkę. Šiuo metu jie vadovaujasi „Bendrosiomis vokiečių vargondirbių verslo, gamybos ir apmokėjimo sąlygomis“  (Allgemeine Geschäfts-, Liefer- und Zahlungsbedingungen Orgelbaumeister). Jas 1983 priėmė vokiečių vargondirbių sąjunga (Der Bund Deutscher Orgelbaumeister e. V.  – BDO). Tai nėra įstatymas. Visuomeninė organizacija tokio ir negalėtų priimti. Tai – rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Abiem pusėm sutarus, nuo jo leidžiama nukrypti. Šios vokiečių BDO Sąlygos yra nuodugnios. Kai kurie jų punktai yra mums dar neaktualūs ir net nevisai tinkami. Todėl tiesioginis jų vertimas vargu bau mums tiktų. Tačiau pagrindiniai teiginiai tinka ir Lietuvoje.      

Šiuose Sąlygose arba Tvarkoje (Nuostatuose) bus dalykų, kuriuos teks paaiškinti ar pakomentuoti.

Pirmiausia – dėl paties žodžio, kuris geriausiai tiktų juridiniam arba fiziniam asmeniui, statančiam (restauruojančiam) vargonus, nusakyti. Vokiškas žodis Orgelbauer aprėpia visas prasmes. Lietuviškas vargondirbys, vartotas dar J. Naujalio prieš šimtą metų leistame „Vargonininke“,  turi kiek siauresnę prasmę. Jis labiau taikytinas fiziniam asmeniui.Skambėtų keistokai, jeigu Vargondirbiu vadintume įmonę, kurioje keli įvairių specialybių žmonės atlieka visus darbus, pradedant projektavimu ir baigiant gamyba bei intonavimu. Įprastas kasdienėje vartosenoje vargonų meistras dokumentuose taip pat vartotinas labai atsargiai. Bent jau Vokietijoje vargonų meistras (Orgelbaumeister) yra žmogus, išlaikęs specialius meistro egzaminus ir gavęs teisę turėti savarankišką vargonų verslą. Lietuvoje meistras yra tam tikra administracinė pareigybė – grupės amatininkų vadovas. Šiuose nuostatuose pasirinkime neutralų žodį gamintojas.

Bendrieji Lietuvos vargondirbystės verslo, gamybos ir apmokėjimo nuostatai

Visi susitarimai tarp vargonų GAMINTOJŲ ir UŽSAKOVŲ rengiami remiantis šiais nuostatais. Kitokios užsakovo siūlomos sąlygos nėra privalomos, nebent GAMINTOJAS pats jas raštu pripažintų ir patvirtintų.

1.      Darbų apimtis.

1.1.   Darbų apimtis nustatoma sutartyje, kurioje GAMINTOJAS raštu pateikia savo pasiūlymus ir UŽSAKOVAS raštu juos priima. Po sutarties pasirašymo atsiradę pakeitimai ir papildymai galioja tik tuomet, kai jie abiejų pusių patvirtinami raštu.

1.2.   GAMINTOJAS turi teisę darbo eigoje pritaikyti techninius at konstrukcijos patobulinimus, taip pat panaudoti geresnes medžiagas, tačiau tik tiek, kiek tai nesudaro UŽSAKOVUI papildomų išlaidų.

2.      Pasiūlymas.

2.1.   Sąmatos, projektai, brėžiniai ir kiti duomenys yra GAMINTOJO autorinė nuosavybė ir negali, net ir išimties tvarka, būti kitiems prieinami. Tuo atveju, jeigu pasiūlymas būtų atmestas ir sutartis nepasirašyta, visa pasiūlymo medžiaga be išlygų grąžinama GAMINTOJUI. Pasiūlymai, jeigu GAMINTOJAS nepareiškia kitaip, galioja 3 mėnesius.

2.2.   Jeigu pateikiant pasiūlymą arba atliekant užsakymą reikalingi patalpos apmatavimai, akustiniai tyrimai arba kiti su patalpa susiję darbai, atsiradusias išlaidas apmoka UŽSAKOVAS. Apmokėti tyrimai bus UŽSAKOVO nuosavybė.

3.      Darbų trukmė (terminas).

3.1.   Darbų trukmė (terminas) turi būti nurodytas sutartyje. Jis skaičiuojama nuo tada, kai UŽSAKOVAS priima užsakymą ir atlieka pirmuosius sutartyje numatytus finansinius veiksmus. Sutartyje nurodyta trukmė privaloma tik tuo atveju, jeigu UŽSAKOVAS tvarkingai sulig sutartimi vykdo savo finansinius ir kitus įsipareigojimus.

3.2.   Jeigu darbo metu iškyla reikalas sutarties atlikimo detales patikslinti arba papildyti, tai daroma raštu. Reikia nurodyti, nuo kurio iš sutarties partnerių tai priklauso ir į kurį sutarties punkte tai turi būti įtraukta. Jeigu papildymai kyla iš UŽSAKOVO pusės, ir šis savo įpareigojimų neįvykdo, tai atlikimo terminas atitinkamai nukeliamas.

3.3.   Atlikimo terminai gali būti pratęsti atsiradus nenumatytoms aplinkybėms. Tai gali būti aukštesnės jėgos, ne dėl GAMINTOJO kaltės atsiradę sutrukdymai jo įmonėje, taip pat pavėluotas laiku užsakytų medžiagų ar vargonų mazgų pristatymas. Vėluojant dėl nuo GAMINTOJO nepriklausančių priežasčių ir UŽSAKOVUI apie tai nedelsiant pranešant, šis vėlavimas netampa nuostolių padengimo pretenzija ir nesuteikia teisės nutraukti sutartį.

3.4.   Apie numatomą darbų pabaigos dieną bei nuo to priklausančius atsiskaitymus UŽSAKOVAS raštu informuojamas prieš dvi savaites.

4.      Kainos.

4.1.   Pateikiamos kainos yra skaičiuojamos pagal pasiūlymo dienos medžiagų ir atlyginimų kainas. Į kainą įeina vargonų pristatymą į jų montavimo vietą arba iki valstybinės sienos. 

4.2.   Išlaidos, susijusios su GAMINTOJO pragyvenimu montavimo vietoje, jeigu tai yra Lietuvoje, įeina į kainą.

4.3.   Jeigu vargonai dėl priežasčių, priklausančių nuo UŽSAKOVO, negali būti sumontuoti nuolatinėje stovėjimo vietoje, tai papildomas (pvz., sandėliavimo) išlaidas apmoka UŽSAKOVAS. Tuo tarpu GAMINTOJAS įpareigojamas pasirūpinti, kad šios papildomos išlaidos būtų kuo mažesnės.

5.      Mokėjimo sąlygos.

5.1.   Pradedant darbą, sumokamas ne mažesnis 20% visos sutartas sumos avansas, kuris, UŽSAKOVUI atsisakius sutarties, jam nebegrąžinamas.

5.2.   Medžiagų ir įrengimų kainos, kurios gali kilti nepriklausomai nuo GAMINTOJAS, sutartyje surašomos ir už jas atsiskaitoma atskirai.

5.3.   Jeigu finansuojama iš valstybės arba savivaldybių biudžeto, atsiskaitoma pagal atitinkamus įstatymus.

5.4.   Baigus darbą, atsiskaitoma per vieną mėnesį. Jeigu vėluojama daugiau, mokami banko procentai.

6.      Pavojai ir nuosavybės teisė.

6.1.   Jeigu su vargonais kas nors atsitinka jau nuolatinėje jų stovėjimo vietoje, nuostoliai atitenka UŽSAKOVUI.

6.2.   Kai vargonai yra restauruojami, remontuojami arba perstatinėjami, dėl dalių, paimamų į dirbtuvę (svetima nuosavybė) sudaromas atskiras susitarimas. Naujai padarytos dalys tampa UŽSAKOVO nuosavybe, kai už jas sumokama.

7.      Montavimas.

7.1.   Pastatymas, intonavimas ir derinimas yra įtraukiami į gamybos apimtį. UŽSAKOVAS yra įpareigojamas prieš pradedant vargonų statybą atitinkamai parengti patalpą, idant montavimo, intonavimo ir derinimo darbai galėtų būti atliekami netrukdomai. Taip pat UŽSAKOVAS turi pasirūpinti pastoliais, kopėčiomis ir keliamaisiais mechanizmais, o esant reikalui suteikti ir trumpalaikę pagalbą. Visa tai turi būti įtraukta į sutartį.

7.2.   Būtinus statybos darbus, elektros įvadų, instaliacijos bei apšvietimo įrengimą atlieka UŽSAKOVAS savo lėšomis. Šildymas, šviesa, elektros srovė montavimo, intonavimo ir derinimo metu suteikiama GAMINTOJUI nemokamai.

7.3.   Dėl nuo užsakovo priklausančių trukdžių (ne laiku atliktų parengiamųjų darbų, neleistino patalpos sausumo arba drėgmės, arba panašių priežasčių) atsiradus papildomiems darbams  ir išlaidoms, GAMINTOJAS turi teisę pateikti UŽSAKOVUI sąskaitą.

8.      Pridavimas.

8.1.   GAMINTOJAS apie baigtą darbą raštu praneša UŽSAKOVUI.

8.2.   UŽSAKOVAS yra įpareigojamas pabaigtus vargonus dalyvaujant GAMINTOJUI nedelsiant savo lėšomis priimti. Abi pusės savo lėšomis gali pasikviesti po ekspertą. GAMINTOJUI įteikiamas pridavimo ir trūkumų protokolas.

8.3.   Jeigu pridavimas vėluoja dėl UŽSAKOVO kaltės, su tuo susijusios papildomos išlaidos GAMINTOJUI grąžinamos.

8.4.   Jeigu priduodant vargonus randama trūkumų, UŽSAKOVAS turi teisę iki šių trūkumų pašalinimo paskutinę įmoką prilaikyti.

9.      Garantijos.

9.1.   Vargonus pabaigus ir pridavus, nuo pridavimo dienos jiems suteikiama 5 metų garantija. Ši garantija galioja tik su sąlyga, kad per visą garantinį laiką vargonai paties GAMINTOJO (restauratoriaus) bus rūpestingai prižiūrimi.  Vargonų priežiūra, profilaktika ir derinimas atliekami UŽSAKOVO lėšomis. Tam tikslui sudaroma priežiūros ir derinimo sutartis. Priešingu atveju garantija suteikiama šešiems mėnesiams.

9.2.   UŽSAKOVAS per garantinį laiką pastebėjęs trūkumus, atsiradusius dėl blogų medžiagų arba dėl blogo darbo, apie tai iš karto informuoja GAMINTOJĄ.

9.3.   Pagal šiuos garantinius įsipareigojimus, GAMINTOJAS privalo netinkamas dalis nemokamai pakeisti arba kompetentingai sutaisyti.

9.4.   Elektrinėms, elektroninėms dalims bei mazgams, tokiems, kaip pūstuvas, lygintuvas, transformatorius, jungikliai ir pan., taip pat kitiems pramoniniu būdu pagamintiems pneumatiniams arba hidrauliniams agregatams galioja pastarųjų gamintojo nustatyta garantija.

9.5.   Garantija anuliuojama, kuomet pažeidimai vargonuose atsiranda dėl netinkamo elgesio, natūralaus susidėvėjimo, užteršimo, augalinės ar gyvulinės kilmės kenkėjų poveikio, chemijos arba oro klimatinių sąlygų įtakos, taip pat dėl patalpos drėgmės ir temperatūros nulemtų pokyčių. Patalpos temperatūrai neleistina kisti greičiau, nekaip 2 laipsnius C per valandą. Oro drėgmė patalpoje, kurioje stovi vargonai, negali būti mažesnė, nekaip 45 % ir didesnė nekaip 80%.

9.6.   Vėlesni papildomi vargonų intonavimai ir derinimai į garantijos sąlygas neįeina.

9.7.   Garantiniai įsipareigojimą panaikinami, jei be GAMINTOJO aprobavimo buvo atlikti remonto darbai, derinimai arba pakeitimai.

9.8.   Perstatymų, remontų, restauravimo atveju garantija apribojama naujai įdėtoms dalims.

PASTABOS:

Darbų apimtis (Lieferumfang). Lietuvoje yra dar įprastas dalykas sutartis, ypač su privačiais užsakovais, rengti atmestinai, praleidžiant nemaža svarbių dalykų. Dėl to kyla konfliktinių situaciją, visokiausių apkalbų ir panašių niekam nereikalingų dalykų. Visiems būtų geriau, jeigu sutartys būtų aiškios ir išsamios. Šie Nuostatai turėtų tam pasitarnauti. 

Pasiūlymas (Angebot). Kalbant, kad sąmatos, projektai, brėžiniai ir kiti duomenys yra GAMINTOJO autorinė nuosavybė ir negali, net ir išimties tvarka, būti kitiems prieinami, turima omenyje naujų vargonų statyba. Istorinių vargonų restauravimo arba rekonstravimo programos, priešingai, turi būti bent jau specialistų rate viešai aptariamos.     

Montavimas. Deja, dažnai pasitaiko, kai užsakovas nesupranta, kad vargonus galima montuoti tik švarioje ir tylioje patalpoje. Visi kiti statybos darbai privalo būti baigti, o pradėjus vargonus intonuoti, patalpoje apskritai neturi niekas nei vaikščioti, nei kalbėtis.

Pridavimas ir Garantijos. Naujiems vargonams Vokietijoje suteikiama 10 metų garantija. Lietuvoje gal pakaktų 5 metų. Reikia turėti omenyje, kad Lietuvos vargondirbiai priversti dirbti du – tris kartus pigiau, nekaip jų užsienio kolegos, dažnai už savikainą. Būtų nelogiška ir neteisinga už darbą atlyginant trečiojo pasaulio lygmeniu, tuo pat metu kelti vakarietiškus reikalavimus. Be to, penkeri metai yra visai pakankamas terminas, nes per tiek laiko defektai paprastai jau pasirodo.

Garantijos sąlygos turi būti aptartos jau sutartyje ir įtvirtintos darbų priėmimo akte. Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad garantija yra besąlygiška vargondirbio atsakomybė už vargonų būklę per visą garantinį laikotarpį. Taip nėra. Kaip ir bet kurio kito dirbinio, taip ir vargonų pagrindinė garantijos sąlyga, kad jie būtų tinkamai eksploatuojami.

Visiems suprantama, kad nusipirkęs naują automobilį savininkas privalo rūpintis teisinga jo eksploatacija. Jis privalo reguliariai firmos servise atlikti iš anksto numatytus profilaktinio remonto darbus. Apie tai kiekvieną kartą padaroma žyma serviso knygelėje. Už šiuos profilaktinius remontus moka pats automobilio savininkas. Dėl to niekam nekyla abejonių. Firmos sąskaita pakeičiamos tik nekokybiškos detalės. Nors vieną tokį planinį remontą praleidus, garantija nutrūksta. Taip pat garantija nutrūksta, jeigu nustatoma, kad automobilį remontavo, dalis keitė ar ką nors perdirbinėjo pašaliniai. Ir niekam nešaus į galvą mintis reikšti firmai pretenzijų, kad automobilis nešvarus. Nesuderintą liežuvėlinį registrą galima prilyginti neplautam automobiliui – tai ne firmos kaltės, o šeimininko valyvumo klausimas.

Pastačius naujus vargonus, pirmuosius du – tris metus, kol dar „vaikšto“ medinės dalys, kol vargonai neprisitaiko prie patalpos, atliekama nuodugnesnė kasmetinė vargonų peržiūra. Po to jie jau dešimtmečius gali be didesnių rūpesčių tarnauti.

Priduodant vargonus turi būti tarp gamintojo (įmonės, meistro) pasirašoma atitinkama sutartis, pagal kurią gamintojas įpareigojamas reguliariai atlikinėti profilaktinį remontą, o savininkas – už jį reguliariai apmokėti. Paprastai įmonė parengia žmogų, kuris seka vargonų ir patalpos būklę, vargonus paderina, pareguliuoja, pašalina mažus kasdienius trūkumus. Garantija galioja su sąlyga, jei vargonus prižiūri įmonės aprobuotas specialistas. Jo darbą vargonų savininkas. Svarbus vietos vargonininko vaidmuo, nes jis reguliariai vargonuoja ir mato vargonų būklę. Liežuvėlinius vamzdžius suderinti tenka prieš kiekvieną viešą grojimą. Vakaruose paprastai tai pasidaro patys vargonininkai.

Deja, Lietuvoje vargais negalais surinkus lėšų vargonų statybai arba restauravimui, viskas pasibaigia vargonų pašventinimo koncertu. Po to vargonai lieka be priežiūros ir jais po kelių metų jau beveik nebegalima groti.

Būna, kad vargonų savininkas vėliau savo nuožiūra pasikviečia kitą žmogų, kuris galbūt daug ko nežino ar ir nenori žinoti. Negana, jis pradeda vargonus keisti, perdirbinėti, „tobulinti“. Tokiu atveju gamintojas už pasekmes nebeatsako. Ilgalaikė sutartis su vargonus dirbusia (restauravusia) įmone (meistru) būtų abipus naudinga.

Net ir po ilgesnio laiko atėjus rimtesnio remonto eilei, savininkui verta pasikviesti vargonus dirbusį (restauravusį) meistrą, ar bent jau pasitarti. Nes tik pastarasis geriau, nei bet kas kitas žino savo instrumento ypatybes. Deja, vargonų savininkai (klebonai) būna  jau kelis kartus pasikeitę, ir naujiesiems net į galvą nebeateina mintis pasidomėti, kas ir kada vargonus yra padirbęs.

Pas mus pro pirštus žiūrima į ekspertų dalyvavimą vargonų statybos arba restauravimo procese. Restauravimo darbų ekspertų klausimus reguliuoja (kol kas nevykusiai) įstatymai. Apie tai reikės dar atskirai pakalbėti.

Kai statomi nauji vargonai, užsakovas (klebonas) turėtų pasirinkti ekspertą, kuris atstovautų jo interesus. Ekspertas turėtų peržiūrėti projektą, su gamintoju aptarti detales, ir po to sekti, kad būtų tinkamai dirbama. Baigtą darbą turi priimti tas pats ekspertas. Neteisinga, kai ekspertas kviečiamas tik darbams priimti. Jis gali kelti reikalavimus, paremtus savo supratimu ir skoniu. Ekspertas, pakviestas tik darbams priimti, turi apsiriboti patikrinimu, ar visi darbai, numatyti sutartyje, yra atlikti.

Persikelkime mintimis trumpam į XVI a. Veneciją. Renesanso epochoje ten kūrė garsūs dailininkai Tiziano, Tintoretto, kompozitoriai Andrea ir Giovanni Gabrieli bei Claudio Monteverdi.

Venecijos kultūrinio gyvenimo širdis buvo Šv. Morkaus katedra, kur kūrė kompozitorius Andrea Gabrieli (1533-1585). Jis su savo sūnėnu Giovanni išgarsėjo todėl, kad išvystė polichorinį stilių. Šis stilius gimė dėl savitos katedros architektūrinės savybės – keli skirtingose vietose esantys balkonai leido kurti taip keliems chorams atlikti skirtą muziką. Tokiu būdu katedroje du, trys ar net keturi chorai vienu metu galėjo pasiekti įspūdingus stereofoninius ir aido efektus. Gabrieli ir kitų kompozitorių dėka Venecijos tradicija paplito ir kitose Europos šalyse, ypatingai šiaurės Vokietijoje.

Giovanni Gabrieli motetas In Ecclesiis (14 balsų) yra ko gero pats garsiausias jo kūrinys. Šis užburiantis video atskleis visą jo polichorinio stiliaus grožį.

In Ecclesiis video

Andrea Gabrieli Canzon ariosa yra puikus kompozitoriaus imitacinio polifoninio stiliaus pavyzdys. Klausydamiesi video, patirsite, kaip tema pasirodo įvairiuose balsuose, susidaro pokalbiai, dialogai tarp balsaų. Kartais partijos sukuria duetus, kurie vėliau įra atkartojami kitų balsų porų (tai tarsi pokalbiai tarp dviejų chorų polichoriniame stiliuje). Klausantis kūrinio turbūt ypač smagu bus žiūrėti į dumplių pompuotojo darbą.Ši kancona bus atliekama regalu (ant stalo padedamų mažų vargonėlių rūšimi, kurių vamzdžius sudaro tik liežuvėlinis regalo registras). Garsas bus panašus į senovinio pučiamųjų ansamblio skambesį.

Pažiūrėti Gabrieli video

Beje, ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite mano nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus.